Silva rerum II

Taip, tas jos vaikas, Sebastianas, buvo ne toks kaip kiti jų sūnūs, ne toks, kaip kiti vaikai, jis visko turėjo per daug — per daug grožio, suktumo, žiaurumo; buvo per daug saldus, per daug visus vyniojo apie pirštą, buvo gavęs per daug jųdviejų su Jonu Kirdėjumi dusinančios, beviltiškos meilės; jie jo niekaip nepasidalino, it tos dvi moterys kūdikio pas karalių Saliamoną; jis buvo per daug pritvinkęs iš jų abiejų paveldėtų ydų ir buvo per daug silpnas savo sieloje, per daug jautrus; kai jis juokdavosi, visi norėdavo juoktis kartu, o kai verkdavo iš liūdesio ar tėvams besipykstant — jo akys būdavo tokios liūdnos, kad, regis, galėdavo prišaukti lietų tam, kad visas pasaulis verktų kartu su juo; betgi laikui bėgant jis vis dažniau verkdavo ne iš liūdesio, o vien iš pykčio; jo išdaigos buvo vis įžūlesnės ir įžūlesnės, ir jis begėdiškai skriaudė silpnesnius už save — tarnus, o ypač — moterų giminę, ir Uršulei derėjo sunerimti vien jau tada, kai jis, būdamas vos devynerių, įsibėgėjęs kaip niekur nieko palindo po ponios kanclerienės giminaitės, šviesiosios ponios Felicitės von Trautmansdorf Pacienės, sijonu, o toji lyg niekur nieko tik visa išraudusi kikeno, bet nepyko, nes jis buvo tik mielas, išdykęs vaikutis, nekaltai klapsintis blakstienom, o ne koks gašlūnas; vėliau, tik daug vėliau, tarnai Uršulei puse lūpų pranešė, kad savo pirmą mergaitę, patarnautoją, už jį gerokai vyresnę, jis suvedžiojo, regis, būdamas vos dvylikos, dar ir prigąsdino vargšiukę, kad jei toji kam pasiskųs, jos ateis patsai Šėtonas, vis tiek jau ji įvykdžiusi mirtiną nuodėmę; jis buvo nuožmus, net būdamas vaikas atiminėjo skatikus iš namų tarnų, bijojo tik Jono Kirdėjaus, tačiau kai jo nebeliko, tapo visiškai nepažabojamas, ir netgi Uršulė nebegalėjo jo suvaldyti, jis iš jos atvirai šaipydavosi, „tik pažiūrėkit, kas kalba — moteris, kuri nuvarė savo vyrą į kapus?"; ir tik jo broliai duodavo jam ausų, jų jis bijojo, betgi laikui bėgant jų nebebuvo šalia — Jonas Motiejus išvyko į savo užsieninę kelionę, Samuelis Jeronimas kurį laiką buvo pono Kazimiero Mykolo Paco, Maltos kavalieriaus, palydoj, ir Sebastianas po tėvo mirties slydo žemyn, jis tebegyveno Arklių gatvėj su ja, bet retai bebuvo namuose — jis subūrė gaują tokių pat patrakėlių kaip ir jis, jie pradėjo gerti, lošti ir vaikščioti pas mergas; buvo vienu metu net Vilniuje viešintį jos sūnėną Joną Izidorių įtraukę, tik štai Kazimieras Norvaiša kai šitai sužinojo, ypač apie kortavimą, tai pirmai progai pasitaikius gerai išpėrė savo sūnelį ir išsiuntė į svečius kraštus, betgi Sebastianui nebuvo kas išperia kailį, jo jau bijojo visas miestas, ir bijojo ne veltui — tai nebebuvo išdaigos kaip jo tėvo ir dėdės jaunystės laikais, Sebastiano Bironto gauja buvo ginkluota kardais ir ištraukdavo juos dėl mažiausio nieko, dėl tuščios žiaurios pramogos, ir Uršulė nežinodavo, kur dingti iš gėdos, išgirdusi, jog Birontas su sėbrais kokiam miesto prekijui nukapojo ausis, vien dėl juoko, vien todėl, kad buvo juokingai atlėpusios, ar kad prigąsdino ir vijosi kokią niekuo dėtą vienuoliukę, o kokį kunigėlį smaigaliais baksnodami privertė gatvėje šokti; kad prišlapino kokioj bažnyčioj į šventinto vandens indą, kad padegė kokio žydo ar galanterininko kromelį — vien šiaip sau, dėl pramogos, dėl juoko, iš neturėjimo ką veikti; dvidešimt vienų, sulaukęs pilnametystės, jau buvo visiškai viešai prasigėręs ir paslapčia jau sirgo prancūziška liga, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė tą dieną jam perdavė tėvo signetą ir vietoj dovanos iškvietė daktarą Gordoną; Viešpatie, ji nebenorinti nė prisiminti, tai buvo blogi metai, 1695-ieji, tai buvo metai, kai ji atsisveikino su savo broliu Kazimieru Norvaiša, Viešpatie, jo pasigailėk, bet netgi tada ji jautėsi palyginti rami, jautėsi išdidi, kol su ja buvo jos sūnūs.