Silva rerum II

Betgi kaip keista, net ir tada, kai prie Valkininkų, brolžudiškam kare lietuvis prieš lietuvį, žuvo abu vyresnieji, net ir tada, kai liko tik Sebastianas, tas ištvirkęs puvėkas, net ir tada, kai ligos sukeltos beprotybės priepuolyje jis pakėlė ranką prieš ją, kai plūsdavo ją šlykščiausiais žodžiais, ji širdies gilumoje tikėjo, kad gali įvykti stebuklas, kad viskas dar pasikeis, kad paskutinysis iš Birontų grįš į doros kelią, pasveiks, ves ir pratęs giminę; Viešpatie šventas, o tada prieš trejus metus, prieš pat marą, įvyko ta baisi istorija, tas baisus nusikaltimas, kai Sebastianas Birontas buvo viešai apkaltintas nužudęs savo paties benkartą; ir Uršulei tada jis ir mirė, tądien ji ir išrovė jį iš savo širdies, nes šito buvo per daug, pakelti ranką prieš nekaltą kūdikį; tai buvo diena, kai Uršulei iš Norvaišų Birontienei iš gėdos plyšo širdis — taip ir įvyko, ji sprogo, Aaronas Gordonas jai taip ir pasakė: kartais nutinka, širdys suplyšta, jos gali mirtinai trūkti, bet, būna — sugyja, tik lieka randai, jis apie tai skaitęs senų rabinų raštuose; ir Uršulė tądien dar buvo Rotušės aikštėje, negalėjo nenueiti, kai ten skelbė nuosprendį, Sebastianas Birontas buvo savo žiaurumu visiems pernelyg įsipykęs, jį nuteisė mirti, tik jis kažkaip, veikiausiai iš tėvo paveldėtos gražbylystės dėka, įtikino teisėjus vietoj trinkos jam leisti pabandyti rūsiuose įveikti baziliską, kas neva buvo lygiai taip pat mirtina, nes tas pabaisa žudo žvilgsniu; kaip jam ir pavyko; Uršulės galva, tas Vilniaus siaubūnas tebuvo niūrus miesto padavimas, slogi pasaka ar tik susikaupusių miesto nuodėmių tvaikas, snaudžiantis giliai rūsiuose, betgi, Viešpatie, žmonių kvailumui ir lengvatikystei kartais nėra ribų; ir ji tada aikštėje, išgirdusi nuosprendį ir savo sūnelio paskutinę išdaigą, tik abejingai gūžtelėjo pečiais ir visai nevalingai nusijuokė, ir tą akimirką ją, net po šydu, kažkas atpažino, regis, tai buvo viena kažkada jos pašieptų ponių, iš smalsumo karieta atvažiavusi paspoksoti į viešą Bironto infamiją[127], „žiūrėkit, štai ir kūdikių žudiko motina, tebūnie ji prakeikta", sušuko, ir minia tebebijojo žiauriojo Sebastiano Bironto, kad ir vienmarškinio, kad ir prie gėdos stulpo, bet visiškai nebijojo jo nusenusios motinos, Uršulė nebepamena, kuris pirmas į ją spjovė, kuris ją pastūmė, sviedė akmenį ar šiaip tik baubė, reikšdamas panieką ir nepasitenkinimą, bet ant jos prapliupo smūgių, skreplių kruša, jai nurovė našlės šydą ir kyką, ją būtų gyvą sudraskę į gabalus, kažkas suriko „ji dar drįsta juoktis? nė neatgailauja? ant laužo ją, tą išdidėlę seną raganą", tada ji ir suklupo, jai plyšo širdis, ir, dievaži, nedaug trūko ir ją būtų sudeginę, jei ne garbusis Aaronas Gordonas, kažkaip, nepaaiškinamu būdu, nebijodamas, nes minia galėjo atsigręžti ir prieš jį, ją pargabeno į jos namus Arklių gatvėje, kelias dienas slaugė, pastatė ją ant kojų ir, stebėtina, netgi vėl privertė juoktis iš jojo facecijų, nepaisant to, kad ji mintyse palaidojo savo paskutinįjį sūnų, nes Sebastianas Birontas nuo tada jai buvo miręs visiems laikams; ji sunkiai, bet susitaikė su tuo, kad Birontų giminė mirė, ji niekada nebeįleido jo atgal į namus, išrovė iš savo suplyšusios širdies su visomis motiniškos meilės šaknimis ir išginė iš savo jau visiškai ištuštėjusios atminties. Ji, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, deja, nebuvo Teresėlė Bartaševičiūtė ir nemokėjo apgaudinėti savęs, ji matė dalykus taip, kaip yra: ji davė gyvybę kūdikių žudikui, ji nesugebėjo pratęsti Birontų giminės, jos visas gyvenimas buvo visiškai veltui; jos visas gyvenimas tebuvo deginantis ir tvankus sapnas, po kurio prabundama šaltame prakaite ir blaivinančioje ryto žvarboje; vaiduoklių knibždantis sapnas, po kurio prabundama tuštumoje. Ir todėl kiek vėliau, kai per šias Velykas ji pagaliau savo akimis pamatė Sebastianą Birontą nebegyvą, virtusį maro duobkasiu ir kastuvu užmuštą kažin kokio padugnės, nebepanašų į save, Viešpatie, netgi Birontų signetas nuo jo piršto buvo kažkur dingęs; išvydo visiškai sunykusį, bet, pagaliau, su stebėtina ramybe veide, kaip ten pasakė tas brolis rokitas: „žiūrėkit, ponia, šitaip atrodo šventasis, įsidėmėkit šį veidą, nes taip atrodo šventybė", vargšas vienuolis, jei jis tik būtų žinojęs, kokį nusidėjėlį laiko savo glėbyje, su kokiu nusidėjėliu palaidojo tūkstančius kitų, nebūtų šnekėjęs tokių kvailysčių, bet būtent tada Uršulė iš Norvaišų Birontienė suprato, jog jos laukia dar vienas darbas, ir jei dėl jos išmirė Birontai, tai nors Norvaišų giminei išnykti ji neleis.