Juolab kad dabartis pradėjo skaudėti ne ką mažiau nei prisiminimai, ir kartais vien muzika ir teguosdavo; ir nežinia, kaip ji būtų ištvėrusi, kaip ji būtų išsėdėjusi tas mišias Katedroje, kai po Valkininkų mūšio vėliavom, po baltais kunigaikštystės Vyčiais ant skirtingų regimentu spalvų, stovėjo eilių eilės karstų, o tarp jų — ir jos dviejų vyresniųjų sūnų, Jono Motiejaus ir Samuelio Jeronimo Birontų, matė juos pargabentus vos akimirką — pašarvotus, šarvuotus; Samuelis Jeronimas net tam tikrą kirasą turėjo pritaikytą savo kuprai, ir nors silpno kūno, bet buvo didis karys, kaip ir derėjo viduriniajam; Jonas Motiejus turėjo būti patikimas giminės pratęsėjas, buvo geras, romus, išmintingas, išties baisiai panašus į velionį senelį; buvo jau sužadėtas su rimta, malonia, padoria mergaite, Magdalena iš Montvidų; ilgai dairėsi, rinkosi, delsė net iki trisdešimt trejų, sakė — norįs būti tikras, norįs susirasti gerą žmoną, tikrą bičiulę iki grabo lentos, ir dabar toji vargšė Magdalena, paplūdusi ašarom, irgi čia sėdėjo, atėjusi atsisveikinti su velioniu sužadėtiniu; ir jos kraičio skrynios, turėjusios keliauti į Arklių gatvę, paskui buvo nuneštos tiesiai pas benediktines, ji davė įžadus ir vėliau, po aštuonerių metų, ten pat, klauzūroj, viena pirmųjų mirė nuo maro; kas ten būtų žinojęs, kaip viskas galėjo susiklostyti Samueliui Jeronimui, Viešpatie, amžiną jam atilsį, bet jam irgi viskas galėjo būti laimingai, nepaisant jo kūno kliaudos, jis visiems skleidė tik džiaugsmą, vienas malonumas būdavo būti vien jo draugijoje, ir netgi mergaitės, jo juokinamos, nebematydavo jo kupros, o vien jo akis, o dabar štai jis gulėjo karste su dėl kuprelės šiek tiek perkreipta galva, šalia vyresniojo brolio, abu su plieninėm kirasom, abu — vaškiniais veidais, ir ji, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, nežinia, kaip būtų ištvėrusi tas mišias, jei ne muzika, jei ne