Silva rerum II

O Florijonas Šimkus stovėjo po kartuvėm, su kilpa ant kaklo, ir nieko nebematė pro ašarom patvinusias akis — nei susirinkusios minios, nei išvarginto, nusiaubto miesto aikštės; jis vargiai girdėjo skaitomą nuosprendį, jis savo nusikaltimus ir taip žinojo, atmintinai, ir dabar tik galvojo, Viešpatie, kada viskas jam pradėjo eiti blogyn, juk kažkada jis buvo doras darbininkas iš visai padorios miestiečių šeimos — ir jis buvo tikras, jog visi jo vargai prasidėjo ne tada, kai vienintelį kartą nužudė; už tai jį dabar ir pakars; ne, tikrai tai nebuvo pradžia, tai tik buvo visa ko pabaiga — tada, kai užsimojo kastuvu ant to rokito pagalbininko, ant to sergančio duobkasio, mat taip labai norėjo jį apiplėšti, tas turėjęs gan didelį aukso žiedą, betgi kaip apmaudu, tik užmušus jį paaiškėjo, kad to žiedo ant piršto jau nebėra; tiesą sakant, jis pirmą kartą gviešėsi gyvojo turto, prieš tai ištuštindavo tik maro nabašnikus, juk, Viešpats mato, kam jiems buvo anam pasauly tos brangenybės ar pinigai? O ir iki maro jis niekam blogo nedaręs, imdavęs tik daiktus be šeimininko; daiktus, kurių niekam išties nereikėjo — kai kas nors kraustydavosi, mėždavo susikaupusį seną šlamštą ar ruošdavo senus namus perstatyti; visai neblogų daiktų per tuos padienio darbo metus buvo prisikaupęs, vilko juos sau namo lyg voverė riešutėlius iš miško ir tiek; ir buvo gražu žiūrėt, kaip jo skurdžioj kamarėlėj buvo tikras prabangių svetimų daiktų miškas — seni paveikslai, seni baldai, muzikos instrumentai, laikrodžiai, rūbai, viena kita puošmena, bet galbūt visa tai buvo blogis? Juk kiti, kartu dirbę, jį gėdindavo, sakydavo: „kas svetima — šventa; Florijonai, Florijonai, kam gi imi?" Gal būtent tada, kai dabar, kartuvių būgnams tratant, galvoja, ir prasidėjo jo slydimas žemyn, kas ten žino? Betgi ne, galbūt viskas prasidėjo dar kiek anksčiau, dar iki padienio darbavimosi, juk kitados, seniai, seniai, prieš dvidešimtį metų, turėjęs nuolatinį darbą, kuklų, bet labai gerai apmokamą, vienuose prabangiuose didiko namuose buvo patarnautojas, iki tos nelemtos dienos, kai jį, išėjusį iš namų su kažkokiu pavedimu, pasišaukė vienas bajoras, pamojo jam, palydėjo jį prie karietos, kur sėdėjo patsai Vilniaus vaivada Sapiega, ir jis įteikė jam kapšą su auksu — tiek pinigų jis nebuvo vienoj vietoj matęs — ir prisakė: bet kokie laiškai, išeinantys iš jo pono, Jono Kirdėjaus Bironto, namų, nuo šiol turi būti pirma pristatomi jam, tiesiai į rankas, ir — taip, sumos būta didžiulės, ir vos tik pasitaikė proga, kai jo ponas jam įdavė užantspauduotą laišką, jis — ką ten slėpti — taip ir padarė: nudrožė tiesiai pas poną Sapiegą; keista buvo — jį, Florijoną Šimkų, priėmė šitoks didžiūnas, betgi jis tą akimirką prabangiam kabinete, kaip šiandien atsimena, nieko kita negalėjo galvoti, tik tyliai stebėjosi, kokios atlėpusios jo šviesybės vaivados ausys; taip, iš tikrųjų, kaip keista, šiandien, stovėdamas su kilpa ant kaklo, jis tatai, tas ausis, labai ryškiai atsimena; atsimena tai, ir dar gėdos jausmą, kad padarė kažką neatleistino, betgi turbūt tas Sapiegai įteiktas iš pono pavogtas laiškas nebuvo baisiai svarbus, nes jo šviesybė Sapiega jį atplėšė, paskaitė, kiek nuraudo, o tada šyptelėjo, atsiduso, palingavo galva ir prikišo jį tiesiai žvakės liepsnon; taip, turbūt, ten nebuvo nieko svarbaus, veikiausiai vieni niekai, bet vis tiek tądien jam, Florijonui Šimkui, buvo nepaprastai gėda, nepadėjo nė vaivados duotas auksinas; jam buvo taip gėda, kad jis net nebegrįžo pas savąjį poną; galbūt nuo tos dienos jo gyvenimas pradėjo ristis žemyn, ak, bet vienas Dievas težino, kaip ten yra; viskas tavo valioje, Viešpatie; visi mes tik tavo įrankiai, Dieve, atleisk mum s visiems, nusidė…

„Taip, išties, gyvenimas kartais pilnas keistų atsitiktinumų", — tądien svarstė ne vienas aikštėj buvęs vilnietis; kaip keista, juk tik kelių akimirkų reikalo būta, būtų žygūnas aikštėn atvykęs keliais mirksniais anksčiau, būtų išgelbėjęs tam vagišiui ar žudikui gyvybę, juk visiems šešiems atgabeno magistrato malonę ir bausmės atšaukimą, betgi kaip sykis penki išsisuko, o vienas nespėjo, mat žygūnui atskubėjus jau kaip tik mataruodamas kojom šoko mirties gavotę kilpoje; kaipgi jam būtų buvę apmaudu, bet, matyt, toks buvo Viešpaties, o kas ten žino — gal ir Šėtono — planas; vėl šalo, varnos karkdamos tūpė į pačias juodų medžių viršūnes, suko ratus virš varpinių kryžių, tad žmonės suposi į savo kailinius ir skubėjo namo ar kas kur, visi savais keliais, bet galbūt kiekvienas švelniai nukreipiamas nematomos likimo rankos…