Silva rerum II

Tą vakar ji dar liko apačioje, menėje, sėdėjo, galvojo, žiūrėjo į portretus ant sienų, rezgė planus, mąstė ir taip, ir šiaip, ir anaip; paskui lėtai sau pakilo, užkopė laiptais ir ėjo į savo alkovą, bet išvydo šviesos pluoštelį, besiskverbiantį iš vieno iš kambarių, ak, tai vis dėlto Jonas Izidorius nutarė tąnakt miegoti atskirai, ir nežinia, kas ją pastūmėjo, galbūt vienuolyno noviciate užgimęs įprotis šmirinėti, bet pirma, nei pagalvojo, ji pasilenkė ir pažvelgė pro rakto skylutę, ir jos žingeidi akis sublizgėjo, ji tyliai šyptelėjo, užgniaužusi skausmą nusiavė kurpes ir nušlamėjo atgal, link Onos Kotrynos alkovos, ir po akimirkos jos abi, basos, jau žvelgė pro rakto skylutę, ir senutė švelniai, it klausykloje kažin ką šnibždėjo Onai Kotrynai: pažvelkit, mano miela, ar kada matėt tokį grožį; ir jai nespėjus prieštarauti, priglaudė savo seną pirštą prie lūpų: žvelkit, tik nieko nesakykit, tai Viešpaties dovana, ir tos dvi akys pakaitom, viena sena, ruda ir raukšlėta, kita — melsvai žalia, jauna ir dabar neįprastai drėgna, dabar godžiai žiūrėjo pro tą mažą plyšelį, glamonėdamos žvilgsniu tai, ką pamatė. O ten, senoj varinėj vonioj, išklotoj drobės rankšluosčiais, dabar stovėjo grįžęs Milkantų šeimininkas; stovėjo nuogas, kaip tą dieną, kai motina jį pagimdė; nuogas, jei tik neskaičiuosim auksinių jo kūno gaurų ir auksinės mažutės plokštelės, kuri dabar švietė jam ant krūtinės, įaugusi į kūną it skydas, ten, kur kažkada išpuvo Barboros Statkutės šautinė žaizda, nes, pasirodo, šitaip keistai jam Biržų tvirtovės cyrulikas anuomet išgelbėjo gyvybę — nulupdamas vienintelį paauksintą daiktą, buvusį po ranka — kulkų išvarpytą kryžiaus plokštelę nuo šarvo, ir dabar, stebėtina likimo užgaida, Jono Izidoriaus krūtinėje virš širdies, šiek tiek aukščiau, tarp krūtinplaukių blausiai spindėjo raidės Pro Lege, ak, betgi kaip šiąnakt juos abu priversti paklusti vienam, senam kaip pasaulis įstatymui, geismo įstatymui — mąstė Uršulė, ir ji galėjo būti nevykusi novicė, prasta motina ir netikusi krikščionė, betgi apie aistras ji dabar, į gyvenimo pabaigą, šį tą jau išmanė ir šitą išmintį dabar žadėjo ir panaudoti, todėl pakuždom bėrė žodžius it ispaniškos musės miltelius Onai Kotrynai į ausį; kuždėjo ir vedė jos žvilgsnį paskui šilto vandens sroveles — garbanotais jos vyro plaukais, per kaktą, per lūpas, per kaklą, per tvirtus raktikaulius, per dailius raumenis ant pečių, per aukso plokštelę krūtinėj, auksiniais krūtinplaukiais, žemyn, tarp balkšvų it kirčiai randų, dar žemyn, link tamsaus sutankėjimo, kur palaimingai ilsėjosi tai, į ką Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė niekad neprisiversdavo pažiūrėti, nes jai dingojos, jog pas vyrus ten prie juosmens kabo ne kas kita, o patsai nuodėmės raktas, raktas nuo pragaro vartų, ir senutė it pats Šėtonas dabar veik be garso kuždėjo: ak, mano miela, ar matėt ką nors gražesnio? Jei tik būčiau jaunesnė, jei tik nebūtų jis giminė, šitoks grožis, šitokia Viešpaties dovana; pažvelkit į gyslą, vingiuojančią it geidulio upė, reikia tik potvynio ir atves jus į aistros jūrą audroj, ak, mano miela, negi negaila, kad šituo naudojas atsitiktinės prasčiokės, o juk tik dėl to, kad ponia jį veltui atstūmėt, kokie švedai, kokios nesąmonės, jei tik būčiau jaunesnė, sielą velniui parduočiau už šitokį grožį, ir ji kuždėjo toliau, ką gi galima nuveikti, ir galiausiai pamačiusi, kaip kilnojasi Onos Kotrynos krūtinė, pasakė: betgi užteks, paskubėkim, man regis, jis šiąnakt ateis, ir jos abi nuskubėjo.