Silva rerum II

Ilgainiui Choleckis Arklių gatvėje pradėjo lankytis kiekvieną trečiadienį padoriu laiku, ketvirtis po vidurdienio, kartais su liutnia, kartais — su viola da gamba, ir grojo jis puikiai; jo muzika puikiai pritardavo Uršulės mintims, ir jos nebe taip sopėdavo muzikai skambant, ir Bironto atminimas galų gale dailiai ėmė gulti pagal raminantį taktą į jos atminties lentynas; pamažėliais, po truputį ji vėl galėjo prisiminti jo žodžius, stotą, balsą; viską, išskyrus paskutinį jų barnį; vėl galėjo jo ilgėtis, galėjo prisiminti netgi tą akimirką per savo įvilktuves, kai pirmąsyk jį išvydo, ir, stebėtina, Choleckis, pasirodo, irgi mąstė pagal tą pačią senų atsiminimų melodiją, jo mintys irgi dabar pleveno Švento Mykolo Arkangelo bažnyčioje: ponia, turiu prisipažinti, buvau per jūsų įvilktuves, Bartaševičių giminės pusėj, man o pusseserė Teresė stojo į noviciatą kartu su jumis, betgi jus esu įsidėmėjęs dar iš anksčiau, mačiau dar iki to, Šventojo Mykolo gatvėje, vilkėjote žydrai, ėjot, regis, lydima šviesaus atminimo savo tėvelių, vėliau universitete pažinojau jūsų mielą brolį Kazimierą, buvom baisiai nustebę, kai ištekėjot už velionio Jono Kirdėjaus, beje, buvau ir per jūsų tuoktuves, bet turbūt manęs nepamenat, nors tebematau jus kaip šiandien — tądien netyčia įplėšėt savo suknelę; ak, aš vis pagalvoju, kaip viskas galėjo būti, kaip viskas būtų buvę, jei tada Šventojo Mykolo gatvėj būčiau paklusęs savo širdies balsui; būčiau žengęs žingsnį, jums prisistatęs ir nuolankiai paprašęs jūsų tėvų leidimo lankytis; nes, Viešpats mato, ponia kritot man į akį nuo to pat pirmo karto, vėliau nė viena piršta man nelipo, nes, didis Dievas liudininkas, myliu jus jau dvi dešimtis metų; ir po tų žodžių Uršulė Birontienė tik pasižiūrėjo į tą netikėtą gerbėją ir nevalingai, nė pati nepastebėdama, tik gūžtelėjo pečiais, Viešpatie, ką jis čia šneka, koks gi dabar skirtumas, ir tas gūžtelėjimas Choleckiui buvo it antausis, jis nieko nepasakė, tik paėmė liutnią į rankas, nusvarino žemai galvą, kad ji nematytų jo ašarotų akių, ir užtraukė seną, labai senovinę itališką dainą, apie gražiąją Amarilę[126] ir jos mylimojo širdy įrašytus žodžius, ir ta daina, besiliejanti tuo dieviško grožio nuo ašarų ir susikaupusios aistros lūžtančiu vyrišku balsu, kuriame dabar skambėjo visos ilgesio ir neatsakytos meilės sielvarto natos, buvo it Orfėjo giesmė laukiniams žvėrims, it Orfėjo giesmė laukiniam Uršulės skausmui, ir ji nė pati nesuprato, kas jai tą akimirką atsitiko, turbūt muzika kalta, bet ji suėmė Andriaus Choleckio smilkinius savo delnais ir pabučiavo jo lūpas.