Silva rerum II

Vėliau, tuos ilgus metus, Uršulė iš Norvaišų Birontienė galvodama apie Andrių Choleckį tenorėdavo atsiminti tą už širdies griebiančią dainą, nieko daugiau, nors ji ir paėmė Choleckį sau už meilužį, ir jis pakilo į jos alkovą dar tą pačią dieną, dar Amarilės aidui nė nenutilus, ir ji anuomet buvo trisdešimt septynerių, išsiskleidusi pačiam vėlyvam savo grožyje, o jis, kaip minėta, nepaprastai išvaizdus, ją jau dvidešimtį metų tyliai mylintis vyras, ir jie abu buvo iškankinti vienatvės, išalkę šilumos ir glamonių, ir jie atsidavė vienas kitam su brandžiu, nemeluojančiu įkarščiu, ir viskas būtų buvę puiku, tik bėda, jiems besimylint kiekvieną trečiadienį padoriu laiku, ketvirtis po vidurdienio, tarp prašmatnių avietinio damasto Uršulės lovos užuolaidų visuomet būdavo trečias, ir tas trečias buvo Jonas Kirdėjus Birontas; jo šmėkla guldavo ant paklodės kartu su jais, ir būtų dar nieko, jei ji ten būtų tiesiog šiaip sau gulėjusi, betgi ne, Bironto šmėkla mėgdavo jiems besimylint žiūrėti pasirėmusi alkūne ir, kas baisiausia, tyliai kalbėti: ne, Andriau, ne taip, lieti ne taip, ne čia, ji šitaip nemėgsta, o šitaip — nenuvesi jos prie palaimos, čia — bergždžiai, o čia — jau geriau, bet vis vien dar ne taip, leiskit, parodysiu kaip; o jiems baigus, ta šmėkla tysodavo tiesiai tarp jų ir liūdnai, be jokio kartėlio sakydavo: sakiau, reikėjo klausyti, būčiau parodęs; ir Uršulę tada užplūsdavo ypatinga ilgesio atmaina, ji ištiesdavo savo ranką Bironto šmėklai, bet ranka, kaip kad būna bendraujant su šmėklom, pranirdavo kiaurai ir virsdavo tiesiog glėbiu Andriaus paguodai; kol galų gale vieną popietę juodu kapituliavo, jie pasidavė ir leidosi Bironto vedami, ir galiausiai, kai šmėkla išnyko, galbūt it paukštis nubaidyta aistros garsų tarp užuolaidų, Uršulė pirmąkart po dvejų metų linksmiau atsiduso ir pažvelgė į Andrių, tokį pat įraudusį ir pavargusį kaip ir ji, betgi koks buvo jos nustebimas, kai šisai parklupo čia pat prie jos lovos: melskimės, Uršule, melskimės, prašykim Viešpaties atleidimo, tatai buvo nekrikščioniška, šitaip aimanuoja tik Šėtono apsėstos; melskimės, kad daugiau taip niekada nenutiktų; ir taip, ji atsiklaupė šalia jo, vien dėl akių, ir sudėjo maldai rankas, vis dar šnairuodama iš po nuleistų vokų, vis dar negalėdama patikėti, jog jis rimtai; o betgi gal iš tiesų derėjo gyventi paprastai ir pagal visus krikščioniškus priesakus kaip Andriui Choleckiui, gal iš tiesų šitaip būtų buvę lengviau; bet dabar buvo, kaip buvo, buvo aišku — meilužiai nėjai; ir kitą dieną ji jo nebepriėmė, ir nei dar kitą, nei vėliau; jos namų durys jam buvo užvertos, o jis, tiesą sakant, vėliau ir nebesiveržė; kitą dieną ji ilgai, ilgai žiūrėjo į veidrodį ir būtent tą dieną suprato, jog pagaliau prasidėjo senatvė; ji paėmė į rankas sidabro žirkles ir ramiai, neapgailestaudama, sruoga po sruogos nusikirpo visas savo garbanas ir žiūrėdama į savo medaus spalvos plaukus, išdrikusius ant stalelio, po kojom, ant kilimo, lyg pro miglą prisiminė, kaip jai kirpo plaukus per įvilktuves; prisiminė, bet tuoj pat ir užmiršo, ir pradėjo prisiminti tik tai, ką norėdavo; ir Andrių Choleckį jį visuomet prisimindavo tik su muzika, nes nors jam nepavyko prikelt jos širdies, bet jis joje pažadino meilę muzikai.