Silva rerum II

Betgi dabar, Milkantuose, vėl visa tai atrodė nelengva: nors Ona Kotryna jau buvo jos iškaršta it vilna ir paruošta susitaikyti su nuosavu vyru, nors Uršulės iš Norvaišų Birontienės testamente buvo įrašas, jog visas jos ir andainykštis Birontų turtas, nesant tiesioginių paveldėtojų, atitenka jos sūnėnui Jonui Izidoriui Norvaišai su sąlyga, kad giminę pratęs — ką ten smulkintis — ne mažiau kaip penkiais sūnumis, paskutiniosios valios vykdytojams išmokant paveldėjimą po penktadalį, sulig kiekvienu vyriškos lyties įpėdiniu, tačiau niekas, visiškai niekas Uršulės negalėjo paruošti apmaudiems Viešpaties suregztiems atsitiktinumams. Jonas Izidorius Norvaiša į Milkantus atvyko, atvyko pagaliau vieną tvankią rugpjūčio popietę: gyvas, kad ir nelabai sveikas, po sužeidimo, bet anaiptol ne vienas; atvyko ne raitas, išlipo iš karietos, o paskui jį, atsargiai statydama koją ant kiekvieno pakojos laiptelio, išsiropštė, kas gi daugiau — dar viena šauniojo Norvaišos žemakilmė meilužė: Teklė Pilypaitė iš Hermaniškių, raudonskruostė, kiek sutrikusiai besišypsanti, tačiau išdidi, nes — padėty, su didžiuliu pilvu, pono rotmistro prieš pusmetį apvaisinta ir dabar viešai pripažinta, nesgi atgabenta ne šiaip vežimu, o tikroje pono karietoje, ne kur kitur, o į pačią pono tėvoniją, kur jo dargi ir laukė teisėta žmona.

Ir tą akimirką Uršulė iš Norvaišų Birontienė pajuto, jog visas jos planas dūžta į smulkias šukeles, Viešpatie, ką gi dabar daryti, Ona Kotryna iš pradžių stovėjo ant slenksčio it šlapiu skuduru gavusi per veidą, o paskui tik išraudo dėmėm ir dingo, ir tik Uršulė nesutrikusi pratiesė rankas sūnėnui, nužvelgė jo prietelką, tarė: turbūt esat pavargus po kelionės, mano miela, paliepsim jums paruošti vietos oficinoj, ir pažvelgė į Joną Izidorių taip, kad tasai tik palinksėjo Teklei nesiginčyti, ir visą vakarą Uršulės galvoj net zvimbė nuo minčių apie tai, ką daryti, nes Ona Kotryna raudojo viršuj, užsidariusi alkovoj, Jonas Izidorius apačioj po kelionės pratiesęs kojas prie židinio rūkė, ir, tik atplėšus nuo jo Teofilę, juodu, abu Norvaišos, teta ir sūnėnas, galėjo sau ramiai pakalbėti; ir žodis po žodžio it medų Uršulė jam varvino užuominas apie palikimą, žodis po žodžio kvotė Joną Izidorių apie jo pastaruosius metus; ir tai, ką išgirdo, jos anaiptol nepradžiugino, nes dabar priešais ją sėdėjo vyriškis, dar jaunas, bet jau mirtinai pavargęs nuo savo prakiurusio gyvenimo: pernelyg iškamuotas žaizdų, kiaurai peršautas moters, kiaurai perdurtas švedų, su kuriais dar spėjo pakovoti šiems besitraukiant po Poltavos sutriuškinimo, nebetinkamas karinei tarnybai, išvargintas pralaimėjimų, praradęs pasitikėjimą, slegiamas graužaties, gyvas lavonas be jokio noro gyventi, kurio vienintelė svajonė ir palaimos viršūnė dabar tebuvo kasvakarinė pypkė ir taurė, na ir dar koks jaukus nuolankus kūnas patale, kuriam nereikia žiūrėti į akis. Mes pralaimėjom, mes visiškai pralaimėjom, niekada jau nebebus taip, kaip buvo — kartojo jis Uršulei iš Norvaišų Birontienei, ir ji linksėjo, ir pritarė, sakė jam — taip, nebebus, bus visiškai kitaip, juk tamsiausia būna prieš aušrą, vis tiek bus geriau, naujas šimtmetis, nauja pradžia, gal Viešpats ne veltui viską norėjo nušluoti, galvokit apie savo vaikus, mano mielas, juk jų dar turėsit; et, miela teta, argi yra prasmės juos leist į pasaulj? Ir jis liejo širdgėlas dėl pralaimėtų mūšių, dėl prastų vadų, dėl buvusios prabangos, dėl karaliaus abdikacijos ir dėl jo meilužės juodų akių, dėl savo silpnybės ir nuolaidžiavimo rusams, dėl sudegintų maro sodybų; dėl visos tos pilkumos, nei juodos, nei baltos, didžiai abejotinos moraliniu požiūriu; dėl abejotinų poelgių, dėl abejotino savo likimo, dėl savo dvejonių, ar visa tai verta pratęsti, ir Uršulė staiga pajuto trūkstant savo kantrybę, ir ji jam tik tarė: kartais, mano mielas, viskas būna kur kas paprasčiau; pakilkit, pailsėkit ir eikit, kaip Viešpats prisakė, bent dėl akių, pas savo nuosavą žmoną, kiekgi galima išnaudoti tas vargšes tarnaites, juk gerą ponią turit, sakėt, kad andai krito į akį iš pat pirmo žvilgsnio, tad kas gi nutiko; ji neįleis? o jūs pabandykit… ir Uršulė jau žinojo, ką padarysianti, nes jos galvoje gimė paprastas planas, beveik paikas savo paprastumu, betgi ji dabar jautėsi it jos velionis brolis Kazimieras, kai lošė iš visko, užstatęs signetą su Ašaka, ir jai dabar rodės svarbiausia tuodu kaip nors suguldyti, kad ir trumpam, kad ir laikinai, suklijuoti it skilusį puodą ir melstis, kad Norvaišos tęstųsi, nes ji matė, jog čia viskas dėl vieno vienintelio meilės prakeiksmo, tokio, atrodytų, menko, bet kartu tokio žiauraus — kai meilei nepakanka tų pačių norų, bet reikia, kad jie dar būtų ir vienu metu, o čia dabar Onos Kotrynos ir Jono Izidoriaus meilingieji laikrodžiai aiškiai rodė skirtingas valandas, ir jai, Uršulei iš Norvaišų Birontienei, tereikėjo juos imt ir suderint.