Silva rerum II

Jai irgi teko vėliau nusileisti žemyn — nes to reikalavo paprotys, ir būtų buvę keista, ir būtų kilusios apkalbos, jeigu ji būtų delsusi ilgiau nei pridera, ir todėl ji nužengė pas svečius, ir ji šypsojosi, nors akys tebebuvo paraudusios, kėlė tostą su jaunavedžiu į visų sveikatą lyg niekur nieko, ir tik šviesiausioji kunigaikštienė, jos bendravardė, Ona Kotryna iš Sanguškų Radvilienė, auksinės širdies ir didžios išminties moteris, ją vėliau pasivedė į šalį, į vieną iš antikamerų, ir, perbraukusi jai per skruostą, nieko nė neklausdama, jai tarė: verk, mano miela, verk, aš irgi verkiau, tu manai, aš kitaip ištekėjau? Ir ėmė jai pasakoti žinojusi, jog jos geradarė ir globėja, šviesiausioji etmonienė ponia Kotryna iš Sobieskių Radvilienė, norėjo, kad Zaslavskių ir Sanguškų palikimas liktų vienoj šeimoj, ir, manot, jos ji klausė? Liepė vieną dieną jai, šešiolikinei, vilktis geriausią suknelę, nes būsianti šventė, ir vakare tyliai nuvedė į koplyčią, ir ką gi, ji buvo dėkinga likimui, kad prie altoriaus stovėjo ne koks visiškai svetimas, o geradarės sūnus, jo šviesybė kunigaikštis, kurį bent jau pažinojo nuo mažų dienų; ir ačiū ponui Dievui, nes galėjo būti ir blogiau, bus viskas gerai ir su tavim, širdele, tapai moterim, tokia tad ta mūsų dalia, o žmogus jis geras, kilnus; kas, kad vakar išgėrė. Ir, tiesą sakant, kunigaikštienė daug tokių jaunamarčių jau buvo prisižiūrėjusi tarp savo moterų; išimtis veikiau buvo tos, neužsiverkusios vestuvių rytą, bet tųjų buvo taip reta, kad kartais net keldavo apkalbas ir įtarimus, jog mergystę praradusios kažkur dar iki šliūbo, ir ką gi padarysi, kad toji moterystė tokia. Ir Ona Kotryna Norvaišienė vėliau daug kartų savęs klausė, ką ji padarė ne taip tą pirmąjį vakarą, kaip galėjo būti, jeigu ji būtų buvusi kitokia; nemiegodavo naktimis, ieškodama pati savyje, savo būde ir kūne, jį atgrasiusių kliaudų, gal kas jį atbaidė, gal tas apgamas ant krūties, o gal jos nedailios ausys, iš kurių nuo mažumės tyčiodavosi jos seserys, gal jis būtų pasilikęs alkovoje, ir būtų viską atidavusi už tai, kad žinotų atsakymą, mat visas tolesnis jos gyvenimas buvo ta moteriška dalia — nuolankiai nešti likimo kryželį, betgi tikėjosi, kad jei padovanos jam įpėdinį, jis gal kitaip pradės į ją žiūrėti, ir vien dėl to, užgniaužusi pasišlykštėjimą, ji dar iškentėjo tuos kitus kartus, bet jie sugyveno tik Teofilę, nes kažkas jos kūne vis prisimindavo tą pirmą naktį, užsispirdavo, pastirdavo ir pasišiaušdavo vos jam prisilietus, ir, žinoma, visiškai nepadėjo tai, kad, pradėjus gyventi kartu, ėmė lįsti visokie dalykai, pavyzdžiui, tai, kad, pasirodo, jis jau turįs sūnų, berniuką, užgyventą be sakramento dar žalioje jaunystėje Milkantuose kaži kokiai plikbajoraitei ar net valstietei, ir tai jam, tam tolimam vaikeliui, dabar likusiam pusiau našlaičiu, ji pati, savo ranka, jei tik vyras būdavo pašauktas karinių reikalų, išrašydama kiekvieno mėnesio ekspensą[14] turėdavo siųsti po dešimt auksinų; ir nepadėjo tai, kad vėliau, laikinai apsigyvenus Vilniuje, jai nešiojant po širdimi Teofilę, kai kurios ponios, vakarais susirinkus pas ką namuose siuvinėti ar gerti madingo petercimento[15], reikšmingai vartė akis ir sakydavo jai pavydinčios, mat sklindančios kalbos, kad jos vyras gerai įgudęs meilės mene, ir ar tikrai taip, klausdavo kikendamos jos, ir ji tylėdavo, tik kaskart parausdavo jas suklaidindama, nes iš tiesų raudo ne iš drovumo, o iš pykčio, kad, regis, jos vyras myli visas, išskyrus ją. Ir nepadėjo tai, kad kai susilaukė savo Teofilės, matydavo jį vis rečiau ir rečiau, nes pirma jį šaukdavo bajorų koalicijos reikalai ir mūšiai, tada beveik be perstojo lydėjo kunigaikštį, nes buvo ne tik jo rotmistras, bet ir ištikimas klientas, tad leido dienas tai Bialoje, tai dar kitose valdose, ir visiškai nepadėjo tai, kad po tų baisių lėbavimų Biržuose jo didenybės karaliaus Augusto ir Maskvos ciesoriaus Petro garbei grįžo visas nusivalkiojęs, ką ten nusivalkiojęs — iki pamėlynavimo nubučiuotas svetimų moterų, ir dar baisiausiai nepadoriose vietose; kas, kad gal ji nieko ir neišmanė apie lovos reikalus, bet šitokius ženklus tai dar gebėjo atpažinti, ir ji jau visai į jį nebegalėjo pasižiūrėti, ką jau ten — leistis liečiama, ir todėl, jei jis vis dar turėdavo ūpo santuokinei pareigai, sakydavosi arba serganti, arba atliekanti atgailą, ir ilgainiui jai jo jau nebereikėjo, juolab kad prasidėjo karas, ir ne tas visiems buvo galvoj, o kai mūšiai atlėgdavo, stodavo paliaubos ir jis grįždavo namo, ji skaičiuodavo dienas, iki kol jis vėl išvyks, nes, tiesą sakant, jai geriau buvo gyventi be jo; nematant, nežiūrint į jo pažįstamą stotą ir įprastus mostus, kurie dabar erzino, ir kartais ji nugindavo šventvagišką mintį, kad nieko prieš būtų likti našle, tik štai vaiko būtų buvę gaila, nes jis Teofilę mylėjo be proto, na tai kas, kad mergaitė; ir vargšelės tais retais atvejais, kai tik matydavo tėvą, buvo neįmanoma atplėšt nuo gimdytojo, kurį toji kvailutė stačiai dievino tarsi patį Viešpatį.