Silva rerum II

Alkis — prastas patalas, ir todėl ji pirmiausia panoro užkąsti, iš karto, tuoj pat, kol tarnai nešė jos daiktus, ir liepė padengti apačioj, kur jau ūžė židinys ir buvo įšilę, ir liepė pamaitinti Teofilę, ir ji, vargšelė, pasodinta prie stalo ant kėdės su stirta pagalvėlių, vidury valgio užsnūdo ir vos neįkrito į savo pačios lėkštę, todėl ją teko išnešti miegoti, ir Ona Kotryna pirmąjį vakarą Milkantuose baigė viena, atleidusi tarnaitę, ir bebaigdama savo vienišą vakarienę ėmė priekabiai dairytis po tuos svetimus namus, tą tėvoniją, kuri dabar turėjo būti josios prieglobstis. Viskas čia buvo nyku, pavargę, ilgai nenaudota, atšiauru, nejauku; ir nors moterys priskynė jai vėlyvų rudens gėlių — jurginų, astrų, truputėlį sunkių, jau šalnos pakąstų rožių iš sodo ir miško žolynų,  tačiau mėlynai išpaišyta sena vaza buvo skilusi, bandyta lipdyti, bet negrabiai ir dabar pro šoną ant staltiesės, vietom nudilusios iki ataudų, jau pamažėliais sunkė vandenį; didžiulis akmens židinys, virš kurio buvo iškaltas jų herbas, Ašaka, matyti, krėstas ir valytas, bet angos viršus ir atbraila užleisti ir aprūkę suodžiais, ir ji suvirpėjo, vien pagalvojusi, kiek malkų žiemą suris tie besočiai, menkai šildantys akmeniniai nasrai; sunkūs baldai, kitados brangūs, mušti spausta oda, dabar buvo nušiurę, išduobti svetimų seniai mirusių sėdynių, kelių konsolių paauksinimai apsiblausę, ties ilgai nejudintų baldų kojom — matyti neišvalyti dulkini lopiniai, veidrodžiai — nutamsėję ir apmūsoję nuo senumo, o vieno — kampas įskilęs, sieninių žvakidžių kaušeliai — išklypę, su kreivai, tarsi senatvės išsukioti pirštai, styrančiomis žvakėmis, persiško kilimo kraštas — atspuręs, vos už jo neužkliuvo kildama, ir jai regėjos, kad tie namai, ilgus metus buvę be tikrų šeimininkų, pilni kažkokių tolimų, mirusių atodūsių ir seniokiško tolimo kosulio aido. Ir ji įsipylė dar taurėn vyno, atsistojo ir paėmusi žvakę priėjo arčiau, link sienos, kur išrikiuota kabojo senųjų Norvaišų konterfektu galerija, vieni apgailėtini, kiti — labiau nusisekę; vieni teplioti keliaujančių pameistrių turbūt už nakvynę ir maistą, kiti — lyg gyvi; ir buvo ten patsai protėvis Motiejus Milkantas Norvaiša, plačia lyg lopeta barzda, raudonu žiponu, delija[18] ir kailio kepure, ir dar keli patamsėję jo ainiai su kardais, skustom galvom ir juokingom senobinėm čiuprynom[19] ant kaktų, ir buvo ten Jonas Motiejus Norvaiša, jos vyro senelis, dryža kaip barsukas barzdele, sidabriniais ant pečių gulančiais plaukais, su dideliu flandrišku kalnierium[20], surištu dviem kutais, Obiit A_o 1667[21], ir jojo žmona, senelė Elžbieta iš Siedleščinskių, Obiit A_o 1670, labai panašia apykakle, konterfekte — dar apyjaunė ir pasukta taip, kad žvelgtų į vyrą; toliau kabėjo jų dukra, Uršulė iš Norvaišų Birontienė, didi ponia su dvigubu herbu, išsipusčiusi, su baltais nėriniais ir gausybe papuošalų, karulių ir karolių, pirštais glamonėjanti segę ant krūtinės, žvelgianti gosliai ir šiek tiek pašaipiai, apie kurią kitados Vilniuje daug kalbėta buvus nesutramdomo būdo ir pabėgus iš vienuolyno; toliau — josios brolis, Jono Izidoriaus tėvas, Kazimieras Norvaiša, paniuręs, su randu ant skruosto, knyga rankoj, užuolaida fone ir sodu tolumoj, Obiit Anno 1695, jo ji gyvo nemačiusi, ir jo žmona, josios anyta, Eufemija ex Rimkewicze 1_o Voto Kalinowska, 2_o Voto Wichertoxva, 3_o Voto Dolińska, 4_o Voto Narwoyszowa[22], Obiit Anno Domini 1704 — toji per savo gyvenimėlį turėjusi net keturis vyrus ir dabar pusę paveikslo užėmė vien inskripcija, betgi, kaip keista, Ona Kotryna ją paminė — kankinamą nuolatinės užmaršties, seną, rūsčią, drūtą, dvigubu pagurkliu ir našlės rūbu, o čia, paveiksle, ji buvo dar jauna, žvilgančiom akim, pravertom lūpom ir tokia gilia iškirpte, kad net dabar dievobaimingi žmonės pasmerktų, o ką jau kalbėt apie anuos laikus, bet šnibždėtasi ją buvus aistringa moterim, visgi juokinga, kai pagalvoji, kai Ona Kotryna ją pažino, ji teturėjo jau tik vieną aistrą — pyragams, pyragaičiams, cukatams ir vetams[23], kuriuos užsisakinėjo iš miestiečių pirklių, bet čia dar ji buvo pačiam gražume, tik žvelgė į priešingą pusę nei vyras, o gal tik paveikslai buvo blogai sukabinti, o gal — kaip sykis taip, kad žiūrėtų ji ne į vyrą, o į savo mylimą sūnų, Joną Izidorių Norvaišą, kuris čia buvo visam kariniam mandrume, su rudom tėvo akim ir putliom motinos lūpom, ir aistringu žvilgsniu, skirtu visoms damoms, su garbanom, kirasa su paauksintu kryžium su išraižytu devizu Pro Fide, Lege et Rege[24] ir perpete, ir galionais ant rankovių, tik jos pačios čia dar nebuvo, niekas taip ir neprisiruošė užsakyti jos konterfekto, stigo laiko ar noro, ar todėl, kad ji čia nesilankė, o gal ir dėl to, kad ji taip ir negebėjo pagimdyti jiems įpėdinio. Ir nežinia kas jai užėjo, kelionės nuovargis turbūt, bet kaži kodėl ji nusikabino vieną mažųjų veidrodžių ir laikydama jį priešais save pridėjo prie sienos, šalia Jono Izidoriaus konterfekto, pasuko galvą taip, kad žvelgtų į jį, ir pamanė „graži būtų buvus pora", ir kažin ko suirzo, ir tarė pati sau nepriklausanti šitai Norvaišų portretų eilei ir vargu ar kada priklausysianti, nes jautėsi čia lygiai taip pat svetima, iš kito molio, iš kito pasaulio, kaip ir žiūrėdama į dvaro valstiečius. Tad ji nešina šviesa pakilo į viršų, į miegamąjį ir alkovą, kurioje miegojo, mylėjo, gimdė ir mirė tos ištisos svetimos kartos, į baltai paklotą lovą su pūkinėm kaldrom, įšildytą gore; nešaukdama Paliutės paskubom pati nusivilko ir, atgulusi ant drobės pagalvės, tiesiai kojūgalyje išvydo kai ką, kas papiktino taip, kad net kraujas jai užvirė — baisingai nepadorų paveikslą, kur suodinas pagonių dievas laikė suėmęs už spenelio visą nuogą Venerą, ir toji pašaipiai šypsojosi pakreipusi galvą, ir buvo tame kažkas nuodėmingo, nešvankaus ir begėdiško, ir lygiai netyras buvo ir kitas paveikslas ant sienos, nors ir vaizdavo šventąjį kankinį, jaunuolį Sebastijoną, pusnuogį ir susmaigstytą strėlėm, tačiau anaiptol neišrodantį kenčiantį, o veikiau taip, lyg mėgautųsi kankinamas, ir ji neapsikentusi, nepaisydama žvarbos, atsikėlė, nukabino tą nešvarią, begėdišką teplionę su Venera ir Marsu ir nusukusi atrėmė į sieną — kitą rytą lieps pakabint vietoj jų Švenčiausią Panelę gėlių vainike, kurią matė apačioje — ir sukalbėjusi poterius, patenkinta, tarsi tokiu dorybingu poelgiu būtų užsitarnavusi dangaus karalystę, užmigo.