Silva rerum II

Bet tėvai nepriešgyniavo, ir interciza[11] buvo greitai surašyta, ji buvo bekraitė jaunylė, o Norvaiša buvo vienturtis paveldėtojas, pasiturintis, išvaizdus ir kunigaikščio mėgstamas rotmistras su aštuonių tūkstančių auksinų metine alga ir gerom žemių pajamom, ir tai jam, o nėjai, kunigaikštis davė kraitį — tą dvariūkštį prie Biržų, kas iš to, kad dabar visa tai buvo gerokai nustekenta, išnuomota ar užstatyta palūkininkams, o algą, siaučiant karui, jis gaudavo ne visada. O dėl jos… o ji pati jį kai pamatė, tai galvelė ir jai susisuko, ji pamena tą akimirką Bialoje, kai, su dar keliais bajorais atkakęs iš Vilniaus su kaži kokia svarbia depeša šviesiausiajam kunigaikščiui, tiesiai iš balno, purvu nutaškytais žiustokoro[12] skvernais, kaukšinčiais pentinais ir šlamančiais pušnų atvartais, jis šokėjo žingsniu artėjo per salę, kur visi susirinkę laukė žinių, ir, praėjęs pro ją, grįžo kelis žingsnius, sustojo, pagarbiai nulenkė galvą žiūrėdamas jai į akis, paskui taip jai pažiūrėjo į iškirptę, kad jai net krūtinę raudonom dėmėm išmušė, ir nusišypsojo ta savo pragaištinga, valiūkiška, saldžia kaip medus šypsena, ir patraukė toliau, ir ji, tarsi kvaila muselė, savo pražūčiai įklimpo į tą medų, ir dar kitos dvaro merginos jai įkalbėjo tą afektą, krizeno gal kokius du mėnesius visos vakarais ir jau visos leipo, koks šaunus, ir kaip jis į ją pažiūrėjo, ir kas čia iš to bus, ir vien jau tai, kad jis maištininkas, kad savo gyvybę į pavojų statantis konfederatas, narsus pergalingo mūšio dalyvis, ir ji net buvo gatava[13], reikalui esant, paaukoti savo gerą vardą ir su juo net pabėgti, bet šito ir neprireikė, nes ir šviesiausiasis kunigaikštis, ir ponia kunigaikštienė Ona Kotryna iš Sanguškų Radvilienė, ir jos pačios tėvai palaimino juos jam vos pasipiršus. Tik dabar ji supranta, kaip viskas buvo paprasta ir įprasta — jo pinigai ir žemės, jos — aukšta kilmė, kuri jo šviesybės kanclerio globotiniui žemaičiui bajorui tapo saldžiu cukatu ant privilegijų pyrago, ir vestuves jiems ištaisė gražias jų šviesybių kunigaikštiškoji pora, jos tėvams beveik nė nekainavo, ir tą dieną, kai ji išraudusi žengė prie altoriaus, tarsi karalaitė išpuošta auksu ataustu brokatu, dovanotu jos geradarės, prie juodo Bialos Šventos Onos bažnyčios altoriaus su baltais angelais, ji negalėjo atsižiūrėti į savo gražųjį rotmistrą — su uniforma, su puošnia perpete, su tais papurusiais garbanotais plaukais, į kuriuos jai magėjo švelniai panerti pirštus, ji buvo tikra — tai tikrai jos laimingiausia diena. Ir kaip ji būtų nustebusi, jei tuomet jai kas būtų pasakęs, kad ji iš tiesų neklysta: tai tikrai buvo laimingiausia jos diena — pirma ir paskutinė laiminga jos santuokos diena, pasibaigusi dar tą patį vakarą, kai po puotos, po šokių ir palinkėjimų, po kunigaikščio palaiminimo juos palydėjo į kambarį — galutiniam tostui, cukrinei vakarienei ir povestuvinei nakčiai, ir jau tada reikėjo sunerimti, kai jaunąjį jo pulko draugai išviliojo žemyn — dar į pokylių salę, dar paskutinįkart pakelti taures, o ji, tarnaičių nurengta, tik su dailiais seselių sakramenčių peltakiuotais naktiniais, tirtėdama ne tiek iš šalčio, kiek iš jaudulio, laukė valandų valandas savo jaunojo vyro, kuris apsireiškė miegamajame tik paryčiais, visiškai girtas, dar bandė ją pabučiuoti, bet nepataikė susirasti jos lūpų, nusviro jai pro šalį, plojosi ant pagalvės kaip pakirstas ir užknarkė begėdišku girtuoklio miegu. Likusią dalį nakties ji praleido tyliai rydama ašaras, priblokšta ne tiek gėdos ir nusivylimo, kiek netikėtumo, kol pagaliau užmigo ir ji, ir buvo pažadinta kaži kokio keisto ją slegiančio svorio — jos jaunojo vyro, kuris, užgriuvęs jai ant viršaus, šypsodamasis savo gražiąja šypsena, iš kurios tvoskė išgerto vakarykščio vyno išdagos, ją vėl mėgino pabučiuoti ir netgi įsiskverbti liežuviu jai tarp lūpų, ir tai buvo taip keistai bjauru, taip netikėta, kad ji pabandė išsiveržti, bet, nepaisydamas jos tylaus išauklėtos panelės spurdėjimo, Jonas Izidorius Norvaiša pasiėmė tai, kas jam dabar priklausė įstatymo raide ir Dievo akivaizdoje duotais įžadais, ir kai visa ta kankynė, skausmas, sausas brūžinimas pirmyn atgal, gėda ir kaltė pagaliau baigėsi, ji liko gulėti su tyliai srūvančiom ašarom, o jis, nustebęs, dar bandė ją lyg paguosti, paglostyti, bet išvydęs, kad nieko iš to nebus, apsivilko ir, nelaukdamas iškilmingų keltuvių, išėjo į apačią.