Silva rerum II

Kitą dieną, vos atvykus į Milkantus, ji pajuto tai dar labiau, nors nerimą pradėjo jausti dar keliaudama per temstančius miškus, kurie išrodė grėsmingi, neramūs, kuždantys kaži kokių piktų dvasių balsais ir knibždantys pavojingų gyvių. Girios čia buvo visai kitokios nei prie Vilniaus, visai kitoniškos nei Palenkėj prie Bialos; jos buvo tamsios, pirmykštės, tarsi išsikeroję pasaulio paslėpsnių gaurai, žmogaus nemačiusiais plotais, žvelgiančios lūšių akim iš tankmės, kurioje tvyrojo prieblanda net vidurdienį; viskas šiam krašte buvo kitaip, net ir žmonių veidai išrodė kitokie. Ir kai pagaliau girių properšose sušmėžavus ežerui pakelėj budėjęs berniukas pasileido tekinom pranešti apie ponios atvykimą, kai pagaliau karieta sustojo prie Milkantų dvaro su jo senais, po truputėlį kerpėjančiais mūrais, kurie saulėlydyje atrodė melsvi, ir dviem bokščiukais, įsirėžusiais į tarsi gaisras žioruojantį dangų; kai namiškiai ir iš smalsumo susirinkę baudžiauninkai išsirikiavo su deglais abipus įėjimo, tas veidų kitoniškumas dar ją labiau įbaugino — vyrai čia atrodė kaži kokie nuožmūs, ypač jaunieji — šiurkščiais bruožais, raudonais vėjo nugairintais veidais, storais bulių sprandais ir skustais pakaušiais, su vyžom ir avių skrandom, atsiduodantys dūmais ir prakaitu; o seniai čia atrodė tarsi išprotėję pranašai iš Šventojo Rašto, kokius matė nutapytus bažnyčiose, tarsi atsiskyrėliai Jobai ir Jeronimai — žilom gauruotom barzdom, vaškiniais gilių juodų raukšlių išvagotais veidais ir stikliniu skaidriu bepročių žvilgsniu; vaikai turėjo žvėriūkščių bruožus ir alkanas, įkypas, plačiai susodintas vilkiukų akis, atrodė esą nesveiki, blogos veislės, kaip ir keli kreivadančiai šeriuoti mišrūnai šunėkai, lakstantys jiems palei kojas; languotomis šiurkščios vilnos skepetomis apsigobusios moterys atrodė tarsi nutašytos kirviu iš medžio pliauskų ir turėjo daugmaž tokią pat medinę veidų išraišką, jaunos mergos — išblyškusios, nedailios; kiek draugiškesni atrodė namiškiai, mat jie nors lenkėsi, sveikino ir smalsiai nužiūrinėjo ponią, ir toji iškart nesmagiai pasijuto, kai nugludintomis akmeninėmis pakopomis, neskubėdamas, tarsi būtų pats šeimininkas, jos nusileido pasveikinti dvaro prievaizdas Kristoforas Kniukšta — pusamžis, stambus, tvirtas, po dėmėtu žiponu liūliuojančiu pilvu, seniai skustuvą mačiusiu pagurkliu ir triguba riebalų rinke ant sprando, žema užsispyrėlio kakta ir savim pasitikinčia išraiška, ir nelaukdamas jos ženklo lenkėsi, ir pats tiesė jai savo apžėlusią ranką su juodomis panagėmis sveikintis, ir ji sudrebėjo iš pasišlykštėjimo, kai tos šeriuotos lūpos prigludo prie jos riešo, kaip paprotys reikalavo. Jai dilgtelėjo paširdžius, pamačius tą, kurį atspėjo esant pažįstamą iš kasmėnesinės ekspensos — Jono Izidoriaus pavainikį Joną, kuriam Norvaišos buvo suteikę Ankantų ūkį ir Ankanto pavardę, bet kurį visas dvaras čia tiesiai šviesiai ir visai nepiktai vadino tiesiog Benkartėliu, ir suklysti nebuvo įmanoma, mat vaikinas, kuriam galėjai duoti kokius penkiolika metų, buvo iš tėvo paveldėjęs rudas Norvaišų akis, kurios stebėtinai persiduodavo visiems jų palikuonims, nors ne jo stotą, mat nors buvo liaunas ir gražiai nuaugęs, bet nevalingai kažko kūprinosi, tarsi jo pečius būtų slėgusi neteisėto gimimo gėda. Teofilė, lyg kažką nujausdama, taip, kaip nujausti gali tik vaikai, o gal šaukiama to paties kraujo ir visiškai nesivaržydama, kaip nesivaržo tik aukštakilmiai, o gal dėl to, kad iš pasitinkančiųjų buvo bene jauniausias amžiumi, iškart prisistatė prie Jono Ankanto rodydama jam savo gėrybes, „o aš turiu Zefireką ir bandalorą, o ką tu turi?", ir tas, muistydamasis, nežinodamas, kur dėti savo ilgas rankas, klausiamai dirstelėjo į senį, stovintį jam už nugaros. Jį Ona Kotryna irgi pažino, nors lig tol niekada nebuvo jo akyse mačiusi, bet buvo girdėjusi ir buvo gavusi Jono Izidoriaus paliepimą klausyti jo, kreiptis pagalbos, gerbti ir mylėti kaip tikrą tėvą, nes šisai jam atstojęs tėvą po tikro gimdytojo mirties, nekart gelbėjęs gyvastį jam ir įrodęs ištikimybę jų šeimai krauju, ir nors nebajoriško luomo, bet tikro bajoro sielos, ir ji turinti elgtis su juo kaip su lygiu, klausti, prašyti jo užtarimo ir globos, betgi, pažvelgusi į garbingąjį Jono Izidoriaus globėją, ji krūptelėjo ir krūpčiojo visi, kas išvysdavo jį pirmą kartą. Mat Jonas Kareivis, kaip jį čia visi vadino, nes nieks nežinojo jo tikrojo vardo, iš kur jis, ir senasis ponas jį buvo priglobęs nežinia už ką atsidėkodamas, buvo luošys — ir iškart į akis krisdavo ne jo nuo alkūnės tuščia, po diržu pasegta kairioji rankovė, net ne jo randas, bjaurojantis veidą, kertantis antakį, pusiau negyvą viršutinį voką ir nusinešęs viršutinę dalį vienos ausies, o krisdavo į akis kaži koks bendras nuožmumas ir akiplėšiška, luošiams nebūdinga povyza, nes jis paniekinančiai kragino savo žilstelėjusią, trumpai skustą galvą su kumpa nosimi ir atsikišusia, šeriuota žiauna, ir tame judesy buvo kažkas paukštiško, maitvanagiško, kaip ir jo akys — duriančios, įžūlios — buvo laukinio plėšrūno akys, ir dabar jis ją nužiūrinėjo be jokios pagarbos, ką ten pagarbos — be jokios gėdos, tarsi sverdamas kokį mėsgalį ant prekystalio, ir ji pagalvojo — gal kalti jos drabužiai, jos miestietiškos mados, jos madingai surauktas gobtuvas, kaimui netinkami geltono tymo bateliai užriestais galais, jos plonutės ožkos odos pirštinės, jos garbanos, ko jis nori, ko jis žiūri, juk pats keistai vilki — žiponą, ant jo kažkodėl — rupų vilnos megztinį, ant jo — odinį krūtinšarvį, lyg būtų išsirengęs į mūšio lauką, kaži koks keistuolis, dievaži, bet nieko nesakė ir, prisimindama duotą pažadą, priėjo prie jo pati, iš pagarbos bent jau senatvei, pati ištiesė jam abi savo rankas, nulenkė galvą ir tarusi, kad jos vyras, maloningasis ponas Jonas Izidorius Norvaiša, siunčia jam savo meilę ir pagarbą ir jai prisakęs jį gerbti ir kreiptis patarimo, ir ji kviečianti jį rytojaus pietų, o dabar norėtų pailsėti po kelionės, taigi rytoj, mieli ponai, rytoj, ir ji mostelėjo jiems eiti, nors ir Kristoforas Kniukšta buvo nelabai tuo patenkintas, bet jai tai buvo nė motais, ir ji, lydima kelių moterų, įžengė į namus.