Silva rerum II

Bet dabar Onai Kotrynai Norvaišienei iš visos jos dalios tebuvo likę viena — pareiga; pareiga paklusti, pareiga važiuoti į Milkantus ir ten išlaukti, kol taps ramiau. Ir nors ponas Norvaiša pasistengė, kad jai keliauti būtų kuo saugiau, kad nakvotų ne užeigose, bet tik pas pažįstamus, ir dargi kad šieji vis skirtų poros žmonių apsaugą jai iki kito sustojimo, bet ta kelionė ją vargino — vargino klimpstantys karietos ratai, kuriuos vis reikėdavo traukti iš dumblo, vargino kratymasis nelygiais keliais, kartais toks smarkus, kad dantis galima būdavo išsimušti, vargino purvas, kai šlapia, ir, kai būdavo sausa, vargino dulkės — tokios įkyrios, taip besiskverbiančios pro plyšius, kad paskui išlipus iš karietos ant drabužių pirštu buvo galima paišyti, ir Zefirekas, jos kambarinis šunytis, ir tas nuolatos apsidergdavo, tad tekdavo valyti apmušalus ir apklotus, kol neapsikentusios jį įtupdė į dengtą pintinę ir nuo tada inkščiantis baltas lepūnas keliavo karietos išorėje. Bet labiausiai ją vargino žiūrėjimas į buką, savim patenkintą Paliutės veidą, tai ją ji mieliausiai būtų įtaisiusi keliauti ant pakopos, mat toji tikrai džiaugėsi grįžtanti gimtinėn, ir ko čia slėpti, Ona Kotryna jos nekentė, pati savęs gėdydamasi nekentė visa širdimi, nors šioji buvo tik merga, prisiūta jai dar velionės anytos, Jono Izidoriaus motinos, nes Paliutės motina buvo jos ištikima tarnaitė, Marcijona, auksas, o ne žmogus, tad lyg ir dėsninga buvo jos dukrą atiduoti jaunajai poniai. Betgi toji skambiai Apolonija pakrikštyta kvaiša iš tiesų nėmaž nepriminė savo garbios šventosios globėjos; priešingai — gebėdavo būti atžagari pati to nejausdama, nenuovokiai įžūli ir, svarbiausia, pasižymėjo pačia baisiausia yda, kokią tik gali turėti tarnas, — kartais pamiršdavo savo vietą, mat Milkantuose šeimininkų buvo nuo vaikystės dėlei savo auksinės motinos nuopelnų lepinama, popinama, ir, regis, pati įtikėjo esanti vos ne bajoraitė, tad jai nieko nereiškė kvailai lįsti į pokalbį, visur neklaustai kišti tą savo vištaprotišką trigrašį ir netgi neatlikti paliepimo, jei tik jai susišviesdavo priešingai, o patarnaudama dažnai nutaisydavo tokį veidą, tarsi teiktų didžiausios labdaros malonę. Dar pačioje pradžioje, kai abu sutuoktiniai vis dar bergždžiai mėgino sugyventi, ją triskart reikėdavo siųsti lauk iš kambario, kai jie vakarais norėdavo būti vieni, ir buvo aiškiau negu aišku, kad toji kvaiša, kaip ir visa likusi moterija, į savo poną žiūri įsimylėjusios ožkos akimis. Ona Kotryna netgi kartą neapsikentusi pasiskundė nesusitvarkanti savo motinai, ir toji protinga moteriškė, puikiai suvokdama, kad ten, kur nepadeda pyragas, gali padėti botagas, kartą užsidariusi kambary su Paliute praleido ketvirtį valandos, po kurio toji išėjo užverktom akim, visa raudona, ir kurį laiką buvo ramu, o ponia Kotovičienė pasiūlė dukrai išmintingą būdą atsikratyti tokia vargana pagalbininke — imti ir ištekinti ją už kokio pirmo pasitaikiusio miestiečio, ir Ona Kotryna mielai visa tai būtų surengusi, dargi ir šiokį tokį kraitį davusi, bet sutrukdė švedai, ir ne tas buvo galvoje, o dabar Paliutė jau buvo dvidešimt dvejų ir jau visiškai ant senmergystės slenksčio, o tai reikalą dar labiau sunkino, ir kur jai, tokiai išpuikusiai, dabar Milkantuose surasi jaunikį, tad merga buvo tarsi akmuo po kaklu, ir Onai Kotrynai jau ne juokais kartais trūkdavo kantrybė, kai ji viešai darydavo gėdą, ypač kaip kad dabar, kelionėje, per sustojimą pas Zagorskius, kai, šeimininkams keliaujančios viešnios vakarienei patiekus į stalą keptas vištas, patarnaujanti Paliutė lyg tarp kitko mestelėjo „vakar tai mus įdarytu paršeliu vaišino", tarsi jos kas apskritai klausė, tarsi nė nežinotų, kad pernai praėję švedai taip nustekeno Zagorskių dvarą, jog išvis stebuklas, kad tie dar apskritai žmones galėjo priimti, ir Benediktas Zagorskis po tų mergos žodžių sėdėjo raudonas it virtas vėžys, nes jam, kaip tikram bajorui, vaišingumas buvo šventas dalykas, ir tokie žodžiai, kad ir iš tarnaitės, jam buvo lyg druska ant žaizdos. Kitas jai būtų seniai įkirtęs rykščių, bet Ona Kotryna jų saviškiams prisakydavo tik kraštutiniu atveju, o be to, žinodama Paliutės būdą, negalėjo būti tikra, kad toji paskui ko neiškrės — ar jai į gėrimą prispjaus, ar dar ką bjauraus nemačiom padarys, ką ten gali žinoti. Be to, jautė — Milkantuose jai reikės savų, ką ir kalbėti apie tai, kad ji nemokėjo vietinės šnektos ir mažai ką žinojo apie tenykščius namiškius, mat ir buvo ten vos keliskart, iškart po vestuvių, dar anytai tebegyvai esant, ir prisiminė tuos namus lyg pro miglas, prisiminė ežerą, seną mūro rūmą su dviem bokščiukais ir sodą, kuriame derėjo skaniausios kada nors ragautos vyšnios, ir kaip Jonas Izidorius jų priskintų buvo vieną rytą dar atnešęs tiesiai į lovą, kurioje tąnakt jis nebuvo jai toks atstumiantis kaip kitais kartais. Bet dabar iki Milkantų dar buvo toli, iki jų dar driekėsi ne viena kelionės atkarpa, ir tai ją irgi vargino, nes visur kartojosi tas pat — geresnė ar skurdesnė vakarienė pas Jono Izidoriaus tolimus pažįstamus, už kurią ji turėjo šeimininkams kaskart atgiedoti tą pačią klausimų ir atsakymų litaniją — kaip laikosi jo malonybė ponas Jonas Izidorius Norvaiša, kur jis dabar, kodėl ji keliaujanti viena, kiek laiko žadanti būti Milkantuose, tegul gerai pasirūpina atsargomis žiemai, derlius šįmet buvęs nekoks, o laikai neramūs, tai švedai, tai saksai vis praeina, tas pats velnias, nebeskirsi jau, kur priešas, kur sąjungininkai, nes visos kariuomenės nustekena vienodai, tad tegul griežtai laiko prievaizdą, kad tas rūpintųsi podėliais ir aruodais, nes svarbiausia pasilikti sėklos ateinantiems metams, neaišku, kas bus, žmonės čia visaip kalba, betgi kas gero Vilniuje, kokios naujienos, ar tiesa, kad jo ekscelencija vyskupas Kazimieras Bžostovskis sau pasistatęs neregėto gražumo rūmus Verkiuose, ir ar tiesa, ką žmonės šneka, kad įkurdinęs ten savo slaptą meilužę? a propos moteriškų reikalų, kas dabar Vilniuje madinga, ar teisybė, kad dabar visos vaikšto su sklastymu ir dviem ant kaktos suraitytom garbanom, ir ar teisybė, kad dabar visi didžiūnai vengia vilkėti saksoniškai ar prancūziškai ir vilki žiponus, nes norį parodyti esą lygūs broliai su visais bajorais? Ir ar labai Vilnius vėl degęs? Ir ar tiesa, kad jo šviesybė didysis etmonas ir Vilniaus vaivada[16] nepaisydamas banicijos ir konfiskacijos sau tokius rūmus išsistatęs Antokolyje, kad tiesiog įstabaus gražumo, su lubom, išpaišytom pagonių dievais, o jo karieta kainavusi keturis tūkstančius auksinų, išdrožinėta deivėm ir dievais, visa mušta aksomu, veidrodiniais stiklais ir paauksinta? ir kaip ji mananti, ką ji girdėjusi, ar tiesa, ką žmonės šneka, kad jo šviesybė Sapiega po pralaimėjimo vėl rezga keršto planą, iš tiesų yra išdavikas ir ne iš balos vėl tie jo turtai, o iš parsidavimo rusų ciesoriui? Ir ji klusniai, tarsi pareiginga mokinukė — nes juk pareiga ir padorūmas reikalavo šeimininkams atsidėkoti už pastogę — kas vakarą sustojus atsakinėjo į tuos pačius klausimus kaip mokėdama, kartais net truputėlį pagražindama iš to nuobodumo, bet užtat nors Varniuose buvo kita giesmė, nes ją, kaip garbią velionio Vilniaus vyskupo giminaitę, priėmė po stogu pats Žemaičių vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, kuriam, savaime suprantama, nereikėjo nei apie moteriškas madas pasakoti, nei apie jo ekscelencijos Vilniaus vyskupo Bžostovskio meilužes pletkinti, tad susėdus prie dailiai nėriniuotomis staltiesėmis ir sidabru padengto stalo refektoriume, tiesiai po Žemaičių ir kitų vyskupų portretais, tarp kurių dėbsojo ir jos velionis vilniškis dėdė, vietinio dailininko kažkodėl nuteptas nedovanotinai žvairas, pirma išklausinėjęs mažąją Teofilę, kaip šioji mokanti katekizmo tiesas, o vėliau ją išsiuntęs valgyti su tarnais, jo šventenybė ėmėsi Onos Kotrynos: ar tiesa, kad net ir dabar jos vyras vis dar priklausąs slaptai opozicijai? negerai, nes jis pats tai už jo šviesybę Sapiegą, jis tik gero kunigaikštystei norįs, be to, užteks tos savivalės, seniai jau reikia tvirtos rankos šeimininko ir jokie užjūrio elektai čia nepadės; kas, kad ji politika nesidominti, juk graži ir protinga moteris esanti, gera žmona galėtų vyrą švelniai paveikti; nereikia, nereikia tik pasakoti, protingos ir dievobaimingos žmonos susitvarko, dar ir kaip galinčios padaryti gerą įtaką savo vyrams, beje, o kodėl vaikelis tik vienas sugyventas? Juk seniai susituokę, ar kokios ligos kliudo? Nes juk Viešpats prisakęs krikščionims gyventi ir daugintis, negerai, negerai, be to, ir įpėdinio reikia, juk šitaip ir giminė išnyks, nes ponas Norvaiša, kiek pamenąs, vienturtis; mergaitės — gerai ištekinti ir ryšiams stiprinti, bet ad majorem gentis gloriam[17] reikia, būtinai reikia berniuko, o geriausiai — trijų, vieno — įpėdinio, vieno — atsarginio ir vieno — Viešpaties tarnystei; kitąkart mažesnė nuodėmė ir kalendoriaus patariamo susilaikymo nepaisyti, o įpėdini padovanoti. Ir Onai Kotrynai nuo tų kalbų kąsnis gerklėje strigo, rodės, to dar betrūko, kad garbusis vyskupas tuoj palįstų jai po sijonais patikrinti, ar viskas ten gerai veikia, tačiau buvo, buvo tiesos jo žodžiuose. Ir ji paskutinę nakvynę vyskupijoje, prieš Milkantus, praleido neramiai, nesudėdama bluosto, jausdamasi niekam tikusia katalike, bloga žmona ir prasta ponia.