Silva rerum II

Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė iš Vilniaus į šiaurę, į tolimus Milkantus, išvyko po kelių savaičių, nes o ką gi daugiau ji galėjo daryti, tik paklusti ir vykdyti vyro valią. Ir nors ji grasinosi pasitrauksianti pas savo tėvus, tačiau visa tai tebuvo tušti žodžiai — nei jie jos ten būtų laukę, nei ji pati būtų drįsusi tą padaryti, nes žinojo, kad žmonių apkalbos čaižo blogiau už kulkas, o prieš papročių vėją nepapūsi. Žinojo ji ir kitą išmintį — kaip pasiklojęs, taip išsimiegosi, ir nieko čia ji negalėjo kaltinti, nes savo šaltą santuokinį guolį pasiklojo pati, juk tekėjo ne klausydama sveiko proto balso, o iš meilės, vis iš to afekto, kuris tėra ne kas kita, kaip apgaulingas trumpalaikis beprotybės dvelktelėjimas. Tą ji mintijo, kratydamasi karietoje, riedančioje į kunigaikštystės šiaurę, ir ta kelionė, kaip ir visos kelionės, buvo nuobodi, du tarnai tavalavosi karietos išorėje, ant krovinių atbrailos, Paliutė — tiesiai priešais ją, šnekindama nenustygstančią Teofilę, nepaleidžiančią iš rankų savo bandaloro, o ji, užmaršiai glostydama savo kambarinį šunytį, Zefireką, įrėmusi galvą su kelionės gobtuvu į langelio stiklą, bukai žiūrėjo pro langą į plaukiančius pro šalį šlapius laukus, nuo kurių jau buvo nuimtas derlius, skurdžias pakelės žydų užeigas, medinius mažučius bajorų dvarelius tolumoje, beveik nesiskiriančius nuo prakutusio valstiečio būsto, tamsius miškus žliugsinčiom samanom, šlapiais spygliais ir varvančiais lapais. Tarpais bandė skaityti, bet tos kelios knygos karietoje buvo prastai pasirinktos — arba dievobaimingi apmąstymai, netinkantys dabar, kai ją smaugė vos tramdomas pyktis, arba jausmingi prancūziški romanai apie senovės piemenis ir piemenaites, pagonių dievų prakeiktus mylimuosius, ir jai juokingi tebuvo Astrėjos vargai ir Celadono meilės kančios[10], kai pati buvo įsitikinusi, kad viskas gyvenime būna visiškai ne taip, ir dėl ko visos tos aistros — dėl kūniškos konsumacijos, kuri tokia šlykšti ir atgrasi? Tad ji sėdėjo, įrėmusi galvą į karietos langą, ir mintijo, kaip viskas galėjo būti, jeigu būtų buvę kitaip — pavyzdžiui, jeigu jai nebūtų tekusi nelaimė gimti jauniausiąja Kotovičių dukra, ta, kuriai paprastai arba pristinga kraičio, arba jo užtenka tik į vienuolyną, ir kaip galėjo viskas būti kitaip, jeigu tik sulaukus aštuoniolikos jos nebūtų išsiuntę į jo šviesybės didžiojo kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos dvarą su motinos pamokymais ir nedviprasmišku paliepimu: būti paslaugiai jaunajai poniai kanclerienei, kuri dar ir jos bendravardė, nežiopsoti ir susirasti ten gerą vyrą, o jei įtiks jų šviesybėms kunigaikščiams, tai tie galį jai ir kraitį duoti. Ir būtų buvusi ji vyresnėlė, kuriai bent jau turėjo atitekti ketvirtis tėvo ir pusė motinos turto, o ne bekraitė jaunylė, jos tėvai, tik dabar ji tą supranta, nė už ką nebūtų palaiminę, kad pasirinko šaunųjį rotmistrą Joną Izidorių Norvaišą — nes nors giminė ir garsėjo gausiom žemėm, o jojo velionis tėvas paliko jam nemažą užgyventą turtą, bet visgi kaži kokie Norvaišos iš Milkantų vargu ar buvo derama partija Kotovičiūtei, merginai iš senų seniausios giminės, kurios protėviai kildino save iš Dunojaus skitų valdovų, o tikras amžinatilsį dėdė buvo patsai Vilniaus vyskupas.