Silva rerum II

Kaip ten viskas būtų buvę, jei viskas dėl aklo atsitiktinumo būtų pasisukę kitaip — tą patį klausimą sau lyg susitarę uždavinėjo tais metais daugelis: ir tasai, kuriam nuo atsitiktinės žiežirbos sudegė namas, ir tas, kurio tėvą užmušė nuo pastolių nukritusi plyta, ir tasai, kuris lošimo įkarštyje pastatė visą turtą ant prakišusios kortos, ir tas, kuriam dvikovoje užsikirto ir neiššovė pistoletas, ir valkatos, ir karaliai, ir ypač — mokyti profesoriai universitetuose, kurie niekaip negalėjo sutarti, ar visa tai, kas vyksta pasaulyje, iš tiesų vyksta pagal tobulą, visa numatantį išankstinį Viešpaties planą, ar tiesiog tėra kvailų atsitiktinumų srautas; jie netgi pradėjo abejoti, ar išvis yra toks dalykas kaip Dievo Apvaizda, ar tiesiog visa tikrovė ir visas gyvenimas yra tvyranti dieviška substancija ir vienintelis tikslas tėra joje ir jos įvairialypėse atmainose būti pagal savąją iš anksto nulemtą paskirtį. Savo mokslinguose disputuose jie klausinėjo vienas kito iki užkimimo, ar žmogus apskritai turi laisvą valią, ar vienintelė jo laisva valia tėra nuolankiai suvokti savo paskirtį dieviškajame plane ir jame savanoriškai, nesipriešinant dalyvauti. Ir jei toji kuosa ant Švento Kazimiero bažnyčios būtų gebėjusi bent keliom akimirkom ilgiau išlaikyti savo nenustygstantį žvilgsnį ir turėjusi ne paukštiškas, o išminčiaus smegenis, ji būtų regėjusi, kokie keisti priežastiniai ryšiai, nematomos atsitiktinumų grandinės ir pasekmių gijos iš tiesų driekėsi ne tik po jos lakta plytinčiame Vilniuje, bet ir tolyn, už jo ribų, per erdves ir nesustabdomą laiko tėkmę, iš praeities į ateitį, ir kaip visa tai siejosi ir raizgėsi į sudėtingų sudėtingiausią schemą, turinčią paliudyti kažkur anapus plytintį aukščiausiąjį gėrį, o gal ir priešingai — blogį?..

Bet kuosa tebuvo paprasta Vilniaus kuosa, ir todėl būtų stebėtina, jei ji apskritai būtų ką mąsčiusi. Todėl ji tik plastelėjo ir pakilo, išleisdama iš gerklės skardų ir aštrų čiaukštelėjimą, perskrodusį Vilniaus padangę tarsi skustuvas ir jau nebeleidžiantį abejoti, kad į miestą ateina jos metas — ruduo, ir iš tos nuojautos palaimos nė pati nepajuto, kaip iš pauodegio paleido geltonai žalią kliurką, kuri nuskriejusi uolekčių uolektis pataikė tiesiai ant kruopščiai suraitytos kaži kokios Rotušės aikštėje apsipirkinėjančios rudaplaukės panelės šukuosenos, ir aplinkiniai prekeiviai, ir net jos tarnaitė pradėjo juoktis, ir tiesė jai, sumišusiai ir išraudusiai, skepetaitę nusivalyti, nes pagal vietinį neatmenamų laikų prietarą būti pažymėtam paukštelio reiškė pinigus ir didelę sėkmę.

II