Silva rerum II

Betgi kuosa neturėjo kantrybės ilgiau spoksoti, kuo baigsis ši šeimyninės nepalaimos scenerija, mat jos galvoje tarsi buvo įtaisytas nematomas nepaaiškinamas aparatas, verčiantis ją sukioti galvą skirtingom kryptim, ir todėl dabar ji žvelgė jau visai kitur, kažkur į Pilies gatvę, kuri irgi buvo vietomis po gaisro ir pamažėliais tvarkėsi, ir iš vieno namų, dailaus mūrinio, jo savininko, garbiojo taurininko Petro Rudaminos Dusetiškio, įsakymu dabar mėžte mėžė ir į vežimus krovė visokį seną šlamštą, mat nėr to blogo, kuris neišeitų į gera, ir gaisras, truputį apgadinęs fasadą, dabar tapo puikia dingstimi iš pagrindų sutvarkyti prieš keletą metų nusipirktą namą ir atsikratyti per dešimtmečius jo užkaboriuose susikaupusių šiukšlių — iš rūsių, iš palėpės, iš nišų ir sandėliukų, mat buvo ten užsilikę visko, ypač nuo ankstesnių gyventojų ir labiausiai — nuo patrankininko, tokio seno našlio prancūzo Delamarso, mirusio prieš septyniolika metų, kuris čia praleido bene tris dešimtmečius, tad visokio mėšlo buvo prisirinkę sočiai, juolab kad į dienų pabaigą buvo užmaršus keistuolis su nesveiku polinkiu viską kaupti, persekiojamas liguisto įsitikinimo, kad jį kažkas ketina nužudyti, tad paskutiniuosius metus pratūnojo beveik neišeidamas iš namų ir apsirūpinęs taip, kad esant reikalui galėtų atlaikyti bene dešimtmečio apsuptį. Ir todėl dabar į vežimus bromoje skriejo keistų keisčiausi dalykai — aplūžę seni baldai, skilusios puodynės su susicukravusiomis, jau nebeištekančiomis ir formą išlaikiusiomis uogienėmis, kurios atrodė tarsi skaidrūs gintaro gabalai su įstrigusiomis išblyškusiomis citrinomis, levandomis ir rožių žiedais, puošti nematytais herbais tušti vyno buteliai, apipeliję odiniai aplankai su nebeįskaitomais sulietais popieriais, pelių išgraužti skudurai, nutriušę kandžių išėsti kailiniai ir bene trys dideli nesunkūs maišai, kuriuose kažkas keistai ir sausai barškėjo — taip, kaip baugiai barška numirėlio kaulai sename karste, ir suglumę tarnai ilgai drąsinosi juos atrišti ir pažvelgti vidun, bet pagaliau išdrįsę liko ne juokais nustebę, mat aptiko ne ką kita, o tik galybę tuščių sraigių kiautų. Bet po to keisto stabtelėjimo į vežimus toliau skriejo tas priplėkęs svetimo mirusio gyvenimo kraitis, netrukus iškeliausiantis į savo paskutinę kelionę, į didžiulį šiukšlyną anapus miesto sienų, už Šventojo Stepono bažnyčios, — aprūdiję gelžgaliai, kažkokios dalbos, kažin kokie lankai nežinomiems kalibrams matuoti, vėl apipeliję popieriai, skudurai, šleptelėjęs kaži koks plokščias daiktas, lipte aplipęs voratinkliais su įstrigusiomis išdžiūvusiomis musėmis, tuščiais vabalų kokonais ir patikliais išblukusiais nakties vabzdžiais. Vienas darbininkų, Florijonas Šimkus, vedamas gryno smalsumo, dilbiu nubraukė tuos vortinklius ir dulkes ir buvo džiugiai apstulbintas, vidur suragėjusių nudryžusių juodo aksomo kaspinų ir į gumulus sugniužusių popierinių gėlių aptikęs nupaišytą dailų senoviškai vilkinčios ponios konterfektą, ir nors veidą atvaizde dergė kaži koks juodas taškas, pernelyg didelis ir nenusivalantis, kad tai būtų musės šūdas, visgi darbo būta dailaus, ir Florijonas Šimkus jį atidėjo į šalį — parneš savo žmonai dovanų, tai nustebs ir apsidžiaugs, juolab kad ir jo diena buvo kaip ir baigta, nes dar kaip tik gedulingai suskambo Šventojo Jono bokšto varpas, skelbdamas duoti kelią laidotuvių procesijai, ir, matyt, dabar laidojo kažin ką iš universiteto, mat paskui karstą žengė beveik vieni jėzuitai ir vos keletas kilmingų miestiečių, o paskui kryžių nešantį kunigą ėjo vienas studentų, liaunas jaunuolis, giedantis tokio švelnumo ir plonumo balsu, tarsi moteris būtų dainavusi, ir jam iškilmingai atitarė iš paskos žengiantieji, ir Florijonas Šimkus, sugraudintas tokio nesvietiško grožio, nusiėmė kepurę ir pamaldžiai persižegnojo. Ir jei kas būtų stebėjęs iš aukštai, tarsi kuosa, ir matęs kiaurai Šventojo Mykolo Arkangelo vienuolyno sienas, būtų nustebintas keisto sutapimo, kad lygiai tą pačią akimirką, vos už kvartalo nuo Pilies gatvės, girdėdama Šventojo Jono laidotuvių varpus, savo celėje persižegnojo ir viena sena klarisių vienuolė — stora, dusliai pūkščianti, mat kiekvienas jos kūno, ant kurio nešiojosi antra tiek kiek kitas žmogus, judesys reikalavo didžiulių pastangų, ir ji sunkiai atsikėlė, alsiai kvėpuodama ir linguodama į šonus dar priėjo prie savo brevijoriaus, kažką lyg pasitikrino jo kalendoriuje, išmargintame paraščių pastabomis, dar kartą atsidususi persižegnojo, parsiūbavo atgal į savo krėslą ir sėdosi kažkam rašyti laiško, adresuodama jį čia pat, į Vilnių, į Arklių gatvę.