Silva rerum II

Bet kvaila kuosos akis jau dėbsojo tolyn, dar tolyn, per keletą kvartalų, už Šventos Kotrynos bažnyčios, už benediktinių vienuolyno, tiesiai į buvusius didžiojo etmono Radvilos rūmus, kurie stovėjo taip iki galo po kazokų nesutvarkyti, apgriauti, vietomis užkaltais, vietomis įstiklintais langais, bet gyvenami, nes ten buvo įsikūrę truputis dabartinio Radvilos kariaunos ir kai kas iš jo klientūros ir artimų aplinkos bajorų, ir ten, viename trečiojo aukšto kambarių, apstatytame bet kaip, kaip tik apstatomi laikini ar nuomojami būstai, su buvusiais kitados gerais, bet nudėvėtais baldais, prie ilgo, gal penkiolikos pėdų, stalo priešinguose galuose sėdėjo vyras ir moteris ir atžagariom rankom iš sidabro lėkščių valgė auštantį, ne itin ištaigingą kepsnį tokiais niūriais veidais, tarsi valgytų savo pačių šermenyse, kas iš dalies ir buvo tiesa, mat, nors abu buvo pačiame brandos žydėjime, ji — tikrai ne daugiau kaip trisdešimties, jis — gal penkeriais metais vyresnis, bet jųdviejų meilė buvo jau seniai seniai mirusi ir dabar tarsi pašarvotas, niekaip laidotuvių nesulaukiantis balzamuotas negyvėlis, regis, gulėjo patiesta ant stalo tarp jų, ir kažkas tvyrojo ore; kažkas, kas tarsi sakyte sakė, kad penkiolika pėdų — bene mažiausias saugus atstumas, per kurį šiuodu gali priartėti vienas prie kito be grėsmės savo pačių gyvasčiai ir sveikatai. Nes nors ir abu buvo dailūs, išvaizdūs, ypač tas vyras, Jonas Izidorius Norvaiša, su dailia husarų rotmistro uniforma auksiniais galionais ir auksiniais, garbanotais plaukais, tokiais vešliais, kad galėjo išsiversti ir be jo rangui deramo peruko, dailiais bruožais, putliom jausmingom lūpom ir šiltom rudom akim, kurios, regis, glostė viską, kuo tik slydo jo žvilgsnis — viską, išskyrus jo paties žmoną, kuri anaiptol nebuvo atstumianti, irgi daili, pilkai žalsvom akim ir kruopščia šukuosena su ant kaktos madingai suraitytom garbanom ir aukštu nėrinių fontanžu[6], apsivilkusi kasdiene, bet madingai sukirpta balandinės kitaikos[7] suknele ir kambariniu apsiaustu, ir kuri būtų buvusi visai graži moteris, jei ne tarp antakių jau ryškėjanti statmena raukšlė ir žemyn svyrantys lūpų kampučiai, kurie bylojo apie įsisenėjusį kartėlį, dar nepapuošusį nė vienos moters pasaulyje. Bet visgi jie kalbėjosi, nes buvo mandagiai išauklėti kilmingi žmonės, tik visiškai kitką nei jų bylojami žodžiai bylojo jų kūnai, ypač kai koks judesys palydėdavo kito tariamus žodžius: bežadė panieka, su kuria ta daili ponia padėjo peilį ant stalo, buvo verta mažų mažiausiai trijų skambių vežiko keiksmų, nes būtent taip ji tyliai mintyse nusikeikė, išklausiusi vyro samprotavimus apie tai, kad Vilniuje nesaugu dabar, viskas sudegę, miestas pilnas pavojingų perėjūnų, o kur dar kalbos, kad gali atpūsti maro orą, nes aplinkui jau plinta užkratas, ir Inflantuose, ir Krokuvoje, ar maža ką, o jis turįs, jis privaląs vykti į Biržus ir būti ten su kariuomene, nes mano mieliausioji ponia žinojo, kad išteka už kareivio, ir įsakymas yra įsakymas, ir taip, jam reikia derintis prie šviesiausiojo Radvilos politikos, nieko nepadarysi, šiais laikais po vieną niekas neišgyvena, kiekvienas bajoras kokioj nors frakcijoj, ir ar ji mananti, kad žemės dovanojamos už gražias akis, kad ir tos pačios Hermaniškės juk atiteko už ištikimybę ir gerą tarnystę, ir jei norinti, ji galinti vykti ir ten, arčiau jo, arčiau Biržų, bet dvarelis mažytis, medinis, nebus jai patogus gyventi, ir todėl jis siūląs pabūti jai kurį laiką Milkantuose, kol padėtis Vilniuje nusiramins, nes kad tokiais laikais ji liktų čia viena, nėra ir kalbos. Ir ji, tai išgirdusi, padėjo peilį taip, kad jis džergžtelėjo ant stalo tarsi trys bjauriausi keiksmažodžiai, bet pati pratylėjo, tik mandagiai paklausė, ar jis nemanąs, kad jai patogiau būtų keliauti pas jos tėvus, į Gardiną, į ką tasai tarė, kad padorios žmonos pareiga būti su vyru ar bent jau rūpintis jo žemėmis jo valdose, ir atsiduso, ir tas atodūsis tarsi sakė: „vėl, negaliu patikėti ir vėl, kad toji kvaila moteriškė vėl priešgyniauja", ir šioji balsu atšovė, kad geriau jiems apie sutuoktinių pareigas vienas kitam nė nekalbėti, ir įsmeigė pašiepiantį žvilgsnį į savo vyrą, nes kaip tik tą akimirką pati sau mintyse tyliai užbaigė sakinį „…nes sutuoktinio pareiga taip pat laikytis įžadų, duotų prie altoriaus". Ir taip jie žodžiavosi be žodžių, mintyse, kurios sakė daugiau nei jų balsu tariami sakiniai, nei jų prėskas ir mandagus pokalbis, apie tai, kad jai primygtinai reikia važiuoti į Milkantus, o ji to mirtinai nenorinti, ir taip, buvo akimirka, kai stotingasis rotmistras tyliai sau beveik pamanė, kad mielai paimtų ją ir pasmaugtų plikomis rankomis, vieną kartą ir visiems laikams, bet, žinoma, šią mintį iškart nuvijo šalin, mat buvo gerai išauklėtas bajoras, doras katalikas ir prieš moterį niekad nebūtų pakėlęs rankos, juolab prieš savo paties teisėtą žmoną. Ir tik tylus beldimas į duris nutraukė tą jų neskanų valgymą; tylus beldimas ir garsus mažyčių kaustytų kulnelių kaukšėjimas, mat beldė išlaki, sveikos kaimiškos išvaizdos kambarinė, o įbėgo kokių septynerių metų mergaitė, poros džiaugsmas, pasididžiavimas ir amžinas nusivylimas, pakrikštytas Teofilės vardu, ir mažoji Teofilė dabar bėgo tėvui į glėbį ir šaukė „tata, tata, pažiūrėkit, ką radau" ir rodė jo paties jai nustebinti slapčia dovanų paliktą dyvą — mažutę apvalią medinę spinduliais išpaišytą ritę su šilko virvele ir vario žiedeliu, kuri, truktelėta rankos mostu, stebuklingai grįždavo atgal, o marginiai vijosi į stebuklingus spalvotus verpetus, ir tėvas jai išdidžiai aiškino, kad tai bandaloras[8], atvežtas iš pačios Prancūzijos, ir lygiai tokiu pačiu bovijasi[9] paties šviesiausiojo kunigaikščio vaikai, ir kalbino išraudusią kambarinę, Paliutę, sakydamas, kad, „mieloji, negi Milkantai taip baisu, pasakykit susimildama savo poniai, ten visai ne taip prastai, jūs gi tai norit ten grįžti", ir ji tūpčiojo, šypsojosi, linksėjo galva, sakė „kaip šviesiausias ponas tik palieps", o šviesiausioji ponia tuo metu, nė neparodydama, viduje tyliai sau raudojo kruvinom pykčio ašarom — kaip ir kiekvieną kartą, kai jos sutuoktinis su ja imdavo kalbėti ne tiesiai, o per tarnus, tarsi josios nė nebūtų tam pačiam kambary.