Ir rytojaus dieną jie abu išrikiavo savo vyrus pilies kieme, tiesiai priešais apgriuvusias įėjimo arkadas, idant paskelbtų jiems instrukcijas, kaip elgtis ateinančios užkrato epidemijos akivaizdoje, ir su jais dabar stovėjo medikas Jonas Rakovas, tas nedidelis pilkas, nedrąsus žmogutis juodais miestiečio rūbais ir balta apykakle, kurio, iš tiesų, sprendžiamoji galia nuo šiol buvo lemiama pilyje ir jos apylinkėse, o jie tebus tik tvarkos palaikytojai ir jo įsakymų vykdytojai, ir štai šitaip, per vieną naktį, Biržuose persiskirstė galia, betgi, kaip kad būna gyvenime, galybė iš tiesų priklausė aklam atsitiktinumui, mat jiems bedalinant įsakymus išrikiuotiems kareiviams, kaip tik tą akimirką, kai Jonui Izidoriui į galvą dingtelėjo mintis, jog vis dėlto galgi bus tvarka ir jie, su Viešpaties pagalba, kaip nors išgyvensią, staiga jį tiesiai krūtinėn bloškė kažin kokia baisi jėga, pargriovė jį tiesiai ant sniego, ir, stebėtina, jis pats save ir išvydo — gulintį tiesiai ant pusnies, o po juo, po aukso galionu apvesta uniforma, tarsi rašalas, ką tik pralietas ant popieriaus lapo, plėtėsi kraujo raudonis, ir jis kaži kaip keistai, iš viršaus, dar matė Aksentijų Fominą, besigalynėjantį su Barbora Statkute, dar regėjo, kaip šisai jai iš rankų išplėšia pistoletą, dar girdėjo jį šaukiant
X
Kaip apmaudu — mąstė garbusis Aaronas Gordonas rankose laikydamas ką tik atplėštą savo buvusio mokinio, cyruliko Jono Rakovo laišką, datuotą Biržuose dar prieš Velykas, o dabar jau buvo pats vidurvasaris, — kaip apmaudu, jog tas įdomus laiškas taip pavėlavo, juk aprašinėjo stebėtinai įdomų valstiečių prietarų atvejį: kaip tieji nuo maro mirusį vaikelį palaikė kraugeriu ir kaip su juo susidorojo, mat tam, jau būnant negyvam, praėjus kelioms paroms po mirties iš burnos ištekėjo kraujas, betgi tai, Gordono galva, tebuvo paprasčiausias mechaninis irimo procesas, mat tokių, atsiprašant, „kraugerių" jis dabar galėjo prisižiūrėti iki soties — gatvėse, skersgatviuose, aikštėse, miestiečių namuose — nesgi kūnuose, net ir po to, kai jų nuo maro mirusių savininkų sielos seniai jau buvo juos apleidusios, visgi kažkas vyko — gal tino pažeisti plaučiai, o gal toliau tvinko apnuodytas kraujas, kol galiausiai išsiverždavo srovele negyvėliui tiesiai iš burnos, brrr, ne itin malonus vaizdas, kaip ir pajuodę nuo maro pirštų galai su baltom apnašom, kaip ir pritvinkę bubonai pažastyse, kirkšnyse ir visur kitur, kraupu, tą jis turėjo pripažinti, betgi vis vien nepaprastai įdomu; jis būtų daug ką atidavęs už tai, kad galėtų pavirsti mažyte vos įžiūrima kirmėlaite ir įsibrovęs į kūną žiūrėti, kas gi ten vyksta jo viduje po mirties.
Kūno stebuklai kartais buvo išties nepaaiškinami, kaip ir tas kitas nutikimas, apie kurį rašė Rakovas — kaip Biržuose per baisų pavydo ar keršto tumultą[88] kaži kokia suvedžiota moteriškė nušovė tenykštį komendantą, rotmistrą Joną Izidorių Norvaišą; nenušovė iki galo, tiesą sakant, nes ne pati pataikė, bet jį kliudė nuo sienos atšokusi kulka, tiesiai į širdį, tačiau tasai stebėtinai nemirė, bet buvo be sąmonės jau trečia savaitė, nemirė ir tiek, nors aplink žaizdą prasidėjo baisus kūno puvimas, dėl kurio mėsos po dedamais tvarsčiais tiesiog iro gabalais, dievaži, Rakovas rašė pirmąkart matąs tokį atvejį, nežinąs, ką daryti, nes krūtinėje atsiverianti tiesiog baisi skylė, nors imk ją kuo ir užlopyk, na, bet Aaronas Gordonas čia jam niekuo negalėjo padėti, nesgi būtų pataręs įdėti ton vieton ploną auksinę plokštelę ir — galgi, galgi — tas filosofų metalas, prie kurio nekimba jokia nešvara, būtų apsaugojęs kūną; betgi laiškas atėjo šitaip pavėlavęs, kad vargšas rotmistras dabar jau seniausiai buvo miręs nuo užkrėtimo; išties apmaudu, kad taip pavėlavo.