Silva rerum II

Jam ir pačiam kartais jau jaukdavosi protas nuo tos šėtoniškos sergančio miesto dvėselienos, knibždėte knibždančios nepaaiškinamu blogiu, ir Katedros varpinės bokštas kartais atrodydavo panašus į kyšantį iš žemės paties Belzebubo zayiną[90], betgi, daugumos vilniečių įsitikinimu, maras buvo moteriškos prigimties, mat neva jį skleidžianti kraugere virtusi Maro Mergelė, kažkokios didžios nusidėjėlės siela, raudono rūko pavidalu išsprūdusi jai iš burnos; įstabaus grožio moteriškėpamėklė pasibeldžianti į lengvatikių miestiečių namus, ir tieji, neatsispyrę josios veido dailumui ir graudžiam it liūdniausia muzika, prašančiam balsui, jei tik ją įsileidžia, kaipmat visi išmirštą, ir, pasiglemžusi jų gyvybes, ji virsta lengvučiu lyg oras raudonu šydu ar šerpe, tykiai vinguriuodama sau išplevena pro užkrėstų namų langą, ir neva vienas miestietis pravėręs duris, bet laiku susizgribęs ir, vos jai spėjus įkišti ranką pro tarpą, kirtęs kardu ir neva sužeidęs; toji pasprukusi, palikdama tik kruviną raudono šydo draiskaną, ir taip jis išgelbėjęs savo namiškių gyvastį; visa tai buvo, žinoma, tamsuolių pasakos, betgi kartą, vėlyvą vakarą, Aaronui Gordonui Mėsinių gatvėje dingojosi, jog pats matė tą Maro Mergelę — mažutę, laibutę tarsi paauglė mergaičiukė, susisupusią į raudoną apsiaustą ir šydą, ir ji šmirinėjo tarsi pelytė, greitai greitai tipendama ir kaukšėdama aukštakulniais bateliais, slapstydamasi bromų gelmėse, užsiglausdama laštakų šešėliuose, tik cak cak cak cak cak, šmurkšt, šmurkšt, cak cak cak, šmurkšt, ir ji pradingo, ir jam pasivaideno, kad ją lydėjo tylus kūdikio verksmas, veik knerkimas, betgi, žinoma, tokie visokie dybukai tebuvo jo pavargusio proto klejonės.

Nesgi Aaronas Gordonas dabar darbo turėjo kaip niekad, nors šiaip tai mąstant, koks gi ten darbas galėjo bebūti, negi lydėti numirėlius myriop? Bet jis vis dar turėjo pacientų, ir sirgo, stebėtina, bet ne visi; kai kurie užkratui buvo atsparūs, nepaisant nei trapaus amžiaus, nei gyvybinių galių stokos, ir kartais motina mirdavo, o ją žindęs kūdikis, kad ir kaip keista, likdavo gyvas, ir kartais koks bedantis senukas pats savo rankom palaidodavo maro pasiglemžtą sūnų, anūką ir proanūkį, o prie paties užkratas neprilipdavo, ir tebebuvo gyva jo kandžioji ligonė, ponia Birontienė, kuri vis juokaudavo esanti tokia bjauri, kad net maras jos negriebiąs, ir jis, kaip medikas, galėjo patvirtinti — šioji mirs ne nuo maro, o nuo ją graužiančio vėžio, jei tik, žinoma, vieną gražią dieną pati savęs neužmigdys amžinuoju miegu padauginusi to savo nelaimingo laudanumo, o štai jo kaimynas Izaokas Kalmanovičius iškeliavo pas Sutvėrėją kartu su visa savo šeimyna, o ką tik buvo apvesdinęs savo sveikata nesiskundusį keturiolikmetį vyresnėlį; didis Hašeme, kaip gaila; bet taip, maras nepaaiškinamų atvejų turėjo su kaupu, ir vien dėl to buvo verta nepasiduoti ar bandyti šiaip taip užkardyti kelią plitimui. Ir dar prieš metus, kai viskas tik tik prasidėjo, kai ėmė kristi pirmieji žmonės, valkatos daugiausia, benamiai ir atklydėliai iš badaujančių kaimų, jis ėjo pas vaitą; jis ir keli iš kahalo[91] pasiprašė, kad valdžia juos priimtų, ir jis, Aaronas Gordonas, atkreipė dėmesį į gresiančią epidemiją, sakė: jūsų šviesybe, miesto sanitarija baisi, visur atmatos, išmatos, nuotekos, paplavos, žiurkių spiečiai, blusos, puvinys ir pelėsis; į miestą be reikalo leidžiat klajūnus pavargėlius, o vietinius valkatas reik sutvarkyt, duoti pasirūpint špitolėms ar bent jau pamaitinti ir atskirti, bus blogai, jūsų šviesybe, betgi miesto tėvai tik pasijuokė, sakė: ponas Gordonai, ir vaikas žino, kad viskas Aukščiausiojo valioje, marą prišaukia tik nuodėmės ir jis sklinda tik oru, tam ir vadinamas „maro pavietre"[92], tikėkimės, Viešpats nebaus, melskimės, kad išvengtume, pasiduokim Švenčiausios Panelės globon, ir dar jiems išėjus kažkuris iš magistrato sargybinių juokės pavymui „cha cha cha, purvini žydai susirūpino miesto švara", o betgi po to, kai žmonės ėmė kristi kaip musės, kaip visada pradėta ieškoti kaltų, ir kalti tapo žydai ir jų