Silva rerum II

Tądien jie sunaikino dar tris sodybas su užkratu, kurių namiškiai apraudoti ar šiaip iš smalsumo, savo nelaimei, buvo nuėję pasižiūrėti vargšo Petrelio, iš viso — daugiau nei tuziną žmonių ir vieną klajūną valkatą, kurį sutikę kelyje paklausė, ar tasai negirdėjęs apie vilkolakiu virtusį vaiką. „Kur ten, ponuli, ne tik kad girdėjau, pats mačiau savo akim, kaip Dievą myliu, gulėjo troboj pašarvotas, kruvina burna ir persmeigtas kryžium", — ir tuo prisipažinimu elgeta pats pasirašė sau mirties nuosprendį; jo kūną vyrai sudegino čia pat palaukėj, ant sniego, apdėję šakom iš netolimo miško, betgi, bent kiek jie žinojo, tai buvo visut visi prisilietę prie nežinia iš kur atkeliavusio maro, o ir dabar dar ir jie patys jau turėjo su juo reikalų, ir Jonas Izidorius niekam nesakė, bet buvo ir pats pasiryžęs tą patį padaryti sau ir saviems, ir dar tai šeimynai, kurios sodybą jie užėmė, idant palauktų kelias dienas prieš grįždami į Biržus, kad įsitikintų, jog patys nenešą užkrato. Jie ten praleido keturias dienas: perdamiesi pirty, smilkydami ir gerdami Rakovo čia pat sutaisytus karčius antpilus, ir nieko nesakydami vargšams valstiečiams, kurių skurdžią pastogę užėmė ir maisto atsargas tuštino. Betgi, regis, nė vienam iš jų nepasireiškė pragaištingi simptomai; nieko, kas galėtų medikui sukelti kokį nors įtarimą, jog užkratas prikibo prie Jono Izidoriaus vyrų; ir tas keturias dienas, kurios prailgo kaip keturi šimtmečiai, rotmistras praleido tikėdamas, kad ir jam pačiam pakaks pasiryžimo sustabdyti marą pačiais savimi.