Silva rerum II

Tik štai grįžus į Biržus, jų laukė prastos naujienos — mat garsas apie marą visgi pasklido, ir nors mirtini užkratai vis prasiausdavo, kiek seni žmonės paminė, kas dvidešimtį, dešimtį ar kas penkerius metus, betgi šio būta kitokio — sklido kalbos, kad nuo jo bene visa Prūsija išmirė pernai, kad miršta visa Žemaitija ir kad į Vilnių ir Trakus jau nebeįleidžiami atvykėliai, baiminantis epidemijos, ir lyg būtų buvę maža nederliaus, tai dabar dar ir maras artėjo neišvengiamai ir kažkodėl, betgi greičiausia nuo nuolatinio badavimo, dabar visi tarsi išprotėjo — metė įprastinius darbus, nustojo ruoštis pavasariui, lyg tas nebeišauštų, ir užuot saugojęsi — meldėsi it išprotėję, o Aksentijus Fominas, likęs apgriuvusios tvirtovės šeimininku, užuot ėmęs į nagą Biržus ir palaikęs tvarką, nuveikė tik tą, kad su keliais vyrais aptiko Rakovo slėptuvę ir, numušę spyną, aptiko jo karčiuosius spirito antpilus, ir dabar užtat Biržų pily antra diena vyko šventė — ne tik kieme, bet net ir menėse ant akmeninių grindų liepsnojo laužai, virš kurių sukosi paskerstų jaučių ir kiaulių iešmai, aidėjo dainos ir šlitinėjo apgirtę, atsilapoję kareiviai stiklinėm akim, kažkur pakampėse buvo girdėti atsitemptų ir išniekintų moterų kūkčiojimai, ir Jonas Izidorius Norvaiša tik tuomet susizgribo, jog Užgavėnės, ir jos čia dabar atrodė tarsi tikras velnių balius, tarsi būtų atsivėręs pats pragaras tarp šitų aprūkusių, svilėsių, nešvaros ir pagirių tvaiko pritvinkusių griuvėsių su pakreiktais šiaudų guoliais ir šlapimo deltomis koridoriuose, kuriuos jis paminė visai kitokius — su apmušalais ir kilimais, su paveikslais ir veidrodžiais, staltiesėm ir sidabru, su karaliais ir jų prašmatniom kekšėm, su uniformuotais generolais ir it stygos išrikiuotais kariais; dabar viskas priminė tik girtų dykūnų knibždėlynę ant suirusio žmogiškojo orum o ir tvarkos lavono; sic transit gloria mundi[82], pamanė Jonas Izidorius, žvelgdamas į tą vaizdą, kuris jam dabar priminė tikrą mūšio lauką, nusiaubtą šėtoniškosios tamsybės armijos. Ir jį užplūdo toks pyktis, toks nepaaiškinamas pyktis, tarsi būtų pratrukęs ilgai tvinkęs nuoskaudų pūlinys, tokia neapykanta švedams, ruskiams, Fominui, visam pasauliui, o labiausiai — neapykanta sau pačiam ir savo paties bejėgiškumui ir menkystei, savo paties krauju suteptoms rankoms ir savo apgailėtinai daliai; aklam likimui, lėmusiam jam gyventi būtent dabar; po velnių, kodėl būtent dabar, už ką, už kokias nuodėmes jis dabar tėra tarsi bevalė jomarko lėlė, tampoma už laiko, istorijos ir aplinkybių siūlų Aukščiausiojo, o gal priešingai — paties Šėtono pajuokai? Jis pasijuto toks pavargęs, toks velniškai pavargęs; pasijuto tiesiog geidžiąs, kad jį kas nušautų ir užbaigtų šitą beprasmybę, kad užbaigtų jo kančias, užmuštų tarsi sergantį šunį ar apšlubusį arklį, tebūnie, po paraliais, jis dar jiems parodys, šitai šunaujai; ir varomas susikaupusios neapykantos, tarsi patrankos sviedinys vamzdyje padegto parako, jis priėjo prie Fomino, kuris išsidrėbęs prie židinio girtas, sotus ir patenkintas pasisodinęs ant kelių sau glamžė Barborą Statkutę, išdidžią, tarsi būtų tikra polkovniša[83], o dabar įdėbė į jį pašaipias akis; ir išsitraukė ne pistoletą ir juolab ne kardą, o tai, ką tokiam purvinam būrui, likimo užgaida įvilktam į pulkininko uniformą, paprotinti ir derėjo ištraukti — jojimo rimbą, ir šniojęs jam per pečius pratrūko: ak tu, hołota, tu, šunie, ak tu purvinas baudžiauninke, tai toks iš tavęs pulkininkas, toks iš tavęs karininkas, taip tu tvarką palaikai, tokį tu pavyzdį savo vyrams rodai, taip tu savo caro įsakymus vykdai? — ir Aksentijus Petrovičius pats negalėjo patikėti šituo lietuvių rotmistru, pakėlusiu rimbą prieš caro pulkininką ir dar jo vyrų akivaizdoje, betgi kažkas buvo jo akyse, gal beatodairiška galia, galgi prieštaravimų nepripažįstantis aukštakilmio valdingumas, o gal — visiškas mirties baimės nebuvimas ir nuginkluojanti panieka, o gal ir tai, kad kirčiai Aksentijaus Petrovičiaus Fomino atminty pažadino prisiminimus apie rykštes, kurių kažkada gaudavo nuo savo tėvo, o vėliau — nuo armijos puskarininkių, nuo karininkų, kol pats pradėjo imti knutą[84] į rankas, ir kažkas čia buvo, kad Aksentijus Fominas visuomet jautė nevalingą pagarbą tam, kurio rankose buvo rimbas, o vadinasi — galia ir viršenybė; tad jis nevalingai pašoko ir nė pats to nejausdamas kaukštelėjo kulnais ir atidavė pagarbą, tai buvo įprotis, stipresnis už jį patį, o susizgribęs dėl to, kas ką tik įvyko, jis nesugalvojo nieko geriau, kaip tik oriai išsisukt, todėl, išsitraukęs kardą, jo plokštuma šniojo keliems savo vyrams per šonus ir visiškai netikėtai, vėl perėmęs karinę valdžią į savo rankas, jiems griausmingai sukomandavo: končiat' bezobrazije, a nu vsem vstat', smirno, izbu opustošit'[85], ir menė ištuštėjo tarsi ranka pamojus, ir, jiems likus vienudu, Jonas Izidorius tik abejingai klestelėjo ant vienos iš likusių aplūžusių odos kėdžių suktom tekintom kojom, pavargusiai sukryžiavo pušnim apautas kojas, išsitraukęs pypkę užsirūkė ir pranešė, kad apylinkėse jie ką tik sunaikino keturis maro židinius, tad polkovnikas gali rinktis — arba laikytis drausmės tvirtovėje, arba tęsti pijatyką[86] ir netvarką ir toliau, ir jei taip, tai tik laiko klausimas, kada visas miestas, visa tvirtovė ir jie patys visi išdvės nuo epidemijos. „Dabar ne metas varžytis, kuris viršesnis, panie pułkowniku, — kalbėjo Jonas Izidorius, sudėdamas visą panieką į tą „poną", — dabar didžiausias ponas ir viršininkas čia bus ponas medikas Rakovas ir tai jo įsakymų turėsim klausyti, kad, Dievas duotų, išsisuktume su mažiausiu skaičiumi aukų", ir jis atlaidžiai pratiesė Fominui pasivaišinti savo tabakinę su geriausiu tabaku, dovanotą šviesiausiojo kunigaikščio Radvilos ir puoštą tamsiai rudu ereliu iš vėžlio kiauto, meistriškai įtaisytu į paauksinto sidabro dangtelį, et, betgi ar buvo dabar prasmės taupyti geriausią tabaką, dabar, kai jis buvo toks pavargęs ir dar tiek visa ko laukė jo priešaky?