Silva rerum II

Pirmasis jų apylinkėse krito Statkų vienkiemis, ir iš pradžių niekas neatpažino užkrato, mat pirma sukruto apylinkių valstiečiai, o vėliau ir jis, ir jo kareiviai nujojo įsitikinti pasklidus kalboms apie vaikelį, mįslingai virtusį kraugeriu — pasirodo, tai buvo ne kas kitas, kaip Barboros tikras pusbrolis, ūmai sunegalavęs ir per tris dienas atidavęs dūšelę Viešpačiui, tačiau kraupiu dyvu tapo tai, kad vargšelį pašarvojus po antros nakties budynių raudotojos pastebėjusios, jog iš mažojo burnos ištekėjusi kraujo srovė, o visi gyvuliai tvarte ūmai kritę, ir viskas sodiečiams čia buvo aišku — amžiną atilsį vaikelis 149 Petrelis Statkus virto vilkolakiu, išsiurbė galvijams kraują ir kitą naktį vėl prisikels troškulio kamuojamas — dabar jau kaimyninių ūkių tvartuose; tad patsai tikras vaikelio tėvas, nenorėdamas užtraukti negandos kaimynams, savo rankomis dalgiu vargšui lavonėliui nurėžė galvą, o širdį persmeigė nusmailintu šermukšnio kryžiumi, ir visas Statkų sodžius dabar priminė širšių lizdą, visi laukė, kas bus, ar vilko kraujas tik nepasklido po apylinkes, ir kai jis su keliais vyrais ir tvirtovės mediku Jonu Rakovu nujojo pasižiūrėti tų vilkolakio monų ir ar tikrai gyvuliams išsiurbtas kraujas, vos įėjus į trobą Rakovas jį perbalęs už rankovės tuoj pat ištraukė laukan ir ten, už trobos kampo, užsispaudęs nosį ir burną skepeta, paklaikusiomis akimis, drebančia lūpa pranešė jam žinią — maras, jie visi serga maru, ar jis pastebėjęs, kaip kosti vaikelio motina, o tėvas — karščiuoja, ir ar ponas rotmistras atkreipęs dėmesį, kad tėvo pirštų galai jau bepradedą juosti? Ar ponas Rakovas esąs tuo tikras, dar perklausė Jonas Izidorius Norvaiša; tikras, tikras, kaip Dievą myliu, tikras, kaip kad tikiu mūsų Viešpatį ir Jo išganymą — patikino jį Jonas Rakovas, ir tada rotmistras nieko nebesakė, tik davė ženklą savo vyrams apgręžti arklius iš kiemo, persižegnojo, nusikabino nuo juostos parako ragelį, iš jo kiek nubėrė ant žemo šiaudų stogo krašto, išsitraukė titnagą ir skiltuvą, drėskęs jį įgudusiu rūkoriaus mostu išskėlė kelias tikslias kibirkštis, tiesiai ten, kur reikia, tiesiai ant parako, ir įsitikinęs, kad liepsnos liežuvėlius godžiai pasigauna stogo šiaudai, žengė kelis žingsnius atgal, prie savo arklio, nuo balno išsitraukė abu užtaisytus pistoletus, vieną raižyta dramblio kaulo, kitą — sidabru puošto juodmedžio rankena, nurišęs nuo kaklo šerpę apsivyniojo ja burną ir nosį, pasistatė šubos apykaklę, pamojo vienam savo vyrų padaryti lygiai tą patį ir sekti jį, ir jiedviem įėjus į trobą viskas truko žaibiškai: keturi sausi pokštelėjimai, it kas laužtų nudžiūvusias šakas, trys riktelėjimai, paskui jie išėjo iš trobos, Jonas Izidorius — paskutinis, nešdamas ant kruvino kardo pasmeigtą pakulų kuodelį, kurį jis nukabino nuo ratelio prieverpstės, jį numetė ant sniego, savo kardą kelias akimirkas palaikė virš stogo liepsnos, tada nušluostė į pusnį, įkišo atgal į makštis, pasidairė kokio pagalio ir radęs prie malkinės sausą pušaitės kamieną jo galą įsuko į tas pakulas, šokęs į balną prikišo prie degančio stogo ir davęs vyrams ženklą trauktis pats paragino žirgą šuoliu, jodamas pro trobą, pro klėtį, tvartą, pašiūres, braukė tuo ką tik padirbtu deglu, tramdydamas piestu stojantį liepsnų pasibaidžiusį arklį, tačiau prajojo nuosekliai, tarsi jodamas ratą kareivinių kiemu per pratybas, o baigęs numetė deglą į pusnį ir, įsitikinęs, jog ugnis linksmai ūždama ir spragsėdama kibirkščių šuorais šauna į apniukusį žiemos dangų, paragino savo būrelį ir dar atsisukęs paskutinįkart pažvelgė į sodybą, į liepsnas, kurios dabar tarsi abejodamos dar pasiblaškė į šonus, kairėn, dešinėn, pažeme, bet paskui vėl šovė aukštyn, tarsi atnašaudamos Jono Izidoriaus paaukotą auką — Barboros dėdę Simoną, jo žmoną, dvi dukras ir sūnų, dar nepalaidotą vargšelio Petrelio kūnelį neobliuotų lentų karste su širdin įsmeigtu šermukšnio kryžiumi ir bjauriu dalgio randu ant kaklo, taip pat Barboros tikrą tėvą Povilą Statkų, savo nelaimei, nusprendusį tądien aplankyti nelaimės ištiktą brolį; ir Jonas Izidorius dar persižegnojo vieną kartelį ir, apsukęs nirtulingai trempiantį, liepsnų besibaidantį žirgą, paragino jį šuoliais, idant pavytų savo būrelį.