Silva rerum II

Tad Aaronas Gordonas buvo linkęs tikėti kai kuriom baisybėm, nes pats savo akimis matė, kaip įsisiautėjęs maras ne tik šienauja gyvybes, bet ir pažadina žmogaus prigimty snaudžiantį kraupiausią blogį, baisesnį nei kokio žvėries. Dar pavasarį, vos pradėjus mieste, tiesiog gatvėse, kristi pirmiesiems, žmones piktino valkatos, kišenkrausčiai ir marodieriai, tiesiantys ranką į negyvėlių gerą — o dabar jau tai nieko nebestebino, nes dėjosi ir kur kas baisesnių dalykų, ir miesto gatvės priminė tikrą pragarą, o žmonės — tik žmogiško pavidalo padarus, nes tai, ką jie darė, pranoko bet ką, ką žmogus galėtų susigalvoti; taip, Vilnius dabar buvo kaip pragaras — dieną tvoskė vasaros karštis ir tvyrojo keistas ūkas, pro kurį vargiai prasimušdavo saulės spinduliai, o temstant jis išsisklaidydavo ir saulėlydžiai buvo žioruojantys, ryškūs tarsi pragare, pro kūrenamų laužų dūmus ir liepsnų atšvaitus visas miestas išrodė rausvai raudonas it paskerstas kūnas ant Šėtono aukuro, iš kurio tik stirksojo juodi varpinių kryžiai ir varinių kupolų krūtys, ir dvokė jis su niekuo nesupainiojamai salsvai, kaip kad dvokia deginama žmogiena, kurios smarsas maišėsi su svaigiai smilkoma mira ir olibanumu, mat bažnyčiose buvo dieną naktį aukojamos mišios ir gausiu smilkymu saugotasi nuo užkrato, bet tatai negelbėjo, ir žmonės dvėsė tiesiai šventoriuose, ant slenksčių, ant marmurinių grindų, ant turkiškų kilimų prie auksinių altorių, nuo kurių šventieji ir angelai susirūpinę žvelgė į šitą agoniją; dvėsė ne po vieną, o draugiškai, dešimtimis; keliavo pas savo Sutvėrėją mišrioje draugijoje, nepaisydami amžiaus, lyties, luomo, pajamų ir politinių įsitikinimų — vienądien trisdešimt prie Dominikonų, kitądien — septyniolika prie Švento Kazimiero, keturiasdešimt du Žvejų priemiestyje prie Šventų Petro ir Povilo, kur meldėsi Maloningosios Dievo Motinos, Užtarėjos nuo Maro paveikslui, po nakties — penkiasdešimt trys prie Katedros, aštuoni prie Bazilijonų, devyni prie Aštriųjų vartų, šeši pas Šventą Teresę ir basąsias karmelites; o pro rausvus dūmus, pro smilkalus ir pro rūmus kreivom gatvelėm ir skersgatviais tarsi Paskutiniojo teismo dieną aidėjo ir gaudė bažnyčių varpai, kuriems pažeme tarsi choras atitarė mirštančiųjų aimanos ir kriokimas, kartkartėm pertraukiamas skardaus, vienišo, dar gyvo ar jau dūšelę atiduodančio kūdikio verksmo; tad netrūko net muzikos, visas miestas dabar buvo tarsi didelis rausvai nutviekstas pokylis, kuriame viešėjo, vaišinosi iki apsirijimo ir iki nukritimo, net pasikėlusi sijono padurkus, šoko Mirtis. Ir būta netgi tokių, kurie, išprotėję ir paveikti tokio siaubo, norėjo sau prisiskirti nuopelnus už įsiplieskusį marą, didis Hašeme, dažniausiai valkatos ar šiaip nevispročiai, kaip kad tas Jokūbas Šumilas, kurio taip ir nepagavo, kuris pabėgo iš miesto, bet prieš tai puikavosi apkrėtęs jau ne vieną Karūnos ir kunigaikštystės miestą ir kuris Rotušės aikštėje balsu gyrėsi su savo bendru Martynu Moravskiu, primokyti varšuviškės raganos iš Naujamiesčio, vardu Regina, taisę tam tikrą mostį[89] iš numirėlių smegenų bei žarnų ir džiovintų rupūžių miltelių, juo tepę miestiečių slenksčius ir staktas ir šitaip skleidę užkratą, šaukdami ir kvatodami it pablūdę „Šėtonas su mumis!", tarsi dybukų apsėsti. Tokių apsėstųjų Aaronas Gordonas dabar jau buvo prisižiūrėjęs lig valiai; keista, kaip šita didi nelaimė gojus skatino ne telktis prieš marą, bet dar labiau kenkti vienas kitam, ir jis niekad nepamiršiąs to baisaus, bubonais nusėto ligonio, kuris štai šiaip sau, nei iš šio, nei iš to, jo akyse, čia pat prie Dominikonų ir Vokiečių gatvių kampo pripuolė prie niekuo dėtos pro šalį ėjusios moteriškės, miestietės, kuri dargi buvo ir padėty, ir užgriuvęs ant vargšės nėščiosios, pargriovęs ją žemėn, puolė drėksti jai rūbus, bučiuoti į lūpas ir juokdamasis šaukti: „Kad aš pats mirsiu, tai dvėsk ir tu!"; o tuo, kad maras juo užsikrėtusiems prieš pabaigą jaukė protą ir žadino geidulius, tai jau seniai nereikėjo stebėtis, ir pirmieji ištvirkavimui atsidavė kilmingieji, tie, kurie nespėjo pabėgti iš savo posesijų užvertam mieste, ir šeimų tėvai ėmė žagint jaunas namų tarnaites, o kai kurie — dargi ir tikras dukras, seserys pradėjo sanguliaut su broliais, o garbios motinos atsidavinėjo bernams ar ištvirkavo viena su kita, ir net kai kurie kunigai tarsi pagonys naudojosi savo vargšais klapčiukais, visi sakydami — „kas gi iš to, vis tiek visi mirsma, vis tiek keliausma pragaran, jau dabar čia pat pragaras prieš mus atsivėręs", ir net pamaldžiausieji, nuosaikiausieji patylom ėmė gašlauti, tiesa, vėliau nuoširdžiai atgailaudami; o ką jau kalbėt apie valkatas ir prasčiokus, kurie dažnai kergėsi čia pat, it šunys, aikščių sutemose, skersgatvių užkaboriuose, bromose, ir Aaronas Gordonas visa tai matydamas, keliskart gatvės prieblandoj vos neužlipęs ant tų purvinų, pro skarmalus šmėžuojančių besiporuojančių kūnų, kurie iš bedančių burnų leido priešmirtinį dejavimą primenančias gargaliuojančio malonumo aimanas, susimąstydavo, jog visai gali būti, kad maras ne tik naikina kūną, bet ir jaukia protą, o vienas iš galimų simptomų — ir padidėjęs gašlumas.