Silva rerum II

Kad tasai nuožmus uniformuotas laukinis, nepaisant visų skriaudų, stebėtinai kėlė meilę aplinkiniams daug labiau nei jis, Jonas Izidorius Norvaiša, geras krikščionis, karininkas iki panagių ir bajoras iki kaulų smegenų, jam teko netrukus įsitikinti pačiu keisčiausiu būdu; ir jis iš pradžių nesuprato, kodėl kažkurią naktį Barbora, jam jos panūdus, tamsoje aikčiojo tarsi iš skausmo, tarsi kiekvienas kyšis būtų ne jo įnagiu, bet kardu; betgi vėliau, po kelių dienų, jis tarėsi pastebėjęs kiek įtartinas mėlynes po skepetaite ant jos kaklo, o dar vėliau, vieną rytą, ji jau niekaip nebegalėjo paslėpti pamuštos pamėlynijusios akies, ir nereikėjo didelio sumanumo, kad ją iškvostų kas ir kaip, ir ji, parklupusi ant kelių, raudodama viską prisipažino, ir kai jis atsistojo eiti pasiaiškinti su tuo Fominu, nes kurgi tai matyta mušti bejėgę moterį, kad ir prasčiokę, be to, jis jautėsi atsakingas už pilies įnamius, jinai jį nusivijo į ruso flygelį, ir tada jau Jonas Izidorius nieko nebesuprato, nes Barbora savo kūnu stojo už savo skriaudėją, išgražinusį jos veidą mėlynėmis, kad tik plaukas nuo to ūsočiaus galvos nenukristų, ir Jonas Izidorius priėjęs tik vožė tam ruskiui antausį ir patsai taip gavo jo meškino letena atgal, jog net parkrito; ir čia jau būtų tekę ginti savo garbę traukiant kardą iš makščių, betgi kurgi tai matyta, dėl kažkokios valstietės, tad jis tik pasitenkino pasakęs: tegul ponas pulkininkas Fominas ją turisi, bet jei pamatysiąs vėl sumušimų žymes, jis žinosiąs, ką daryti, nes prieš vietos žmones niekas čia nekels rankos, ir apsisukęs ant savo pentinų išėjo iš menės. Vėliau, atlyžus įsiūčiui, jie kažkurį vakarą pasikalbėjo kaip du kariai prie kvortos; chorošaja baba tvoja Varia[77], jam sakė tas Fominas, be reikalo tu su ja taip, ir Jonas Izidorius niekaip nesuprato „kaip", jis tik suprato, kad griausmingajam Aksentijui Fominui Barbora Statkutė yra it vertingiausias karo trofėjus, mat tasai ne be pasididžiavimo sakė, jog ciesorius Petras dabar irgi turįs lietuvę moterį, susirastą Livonijoje[78], žmonės kalba, gyvenąs su ja kaip su žmona, ir polkovnikas buvo gatavas draugiškai iš bėdos Barbora pasidalinti, babu nado liubit' kak dušu, triasti kak grušu, a chorošoj baby vsem chvatit[79], betgi Jonui Izidoriui nereikėjo svetimų išėdų ir Barbora Statkutė persikraustė į ruso flygelį pilyje, dabar jis ją sutikdavo tik probėgšmais, atsitiktinai kuriame pilies koridorių; ji, regis, pradėjo gerti kartu su rusu, ir gan smarkiai, ir kartą pamatęs ją visiškai nekokią, sudaužytą ne kaip kriaušę, bet kaip obuolį krituolį, lig kraujo praskelta lūpa, Jonas Izidorius kilniaširdiškai jai pasiūlė grįžti pas jį, kad ir tik dėl akių, jis jos neliesiąs, jei tik nenorinti, dievaži, kas gi ją laiko su tuo gyvuliu; ir čia jį toji paika moteriškė tiesiog pribloškė, metusi į jį kupiną tokios neslepiamos neapykantos žvilgsnį, kad rotmistrui patapo net nejauku; „jis bent jau nežiūri į mane kaip į tuščią vietą", — prakošė anuomet Barbora, ir Jonas Izidorius pasidavė, nusprendęs, jog kvailos kai kurių žmonių prigimties jis niekados nesuprasiąs, bet vis dėlto jis retkarčiais apie tai susimąstydavo vėl ir vėl, ypač kai speiguotoje naktyje nuo pilies sienų, iš priešingo rizalito aidu atsimušdavo tos talžomos kvaišos riksmai, o vėliau aistringas ruso riaumojimas ir josios aikčiojimas, liudijantis apie tos nevispročių porelės naktines paliaubas; dievaži, tas karas meilei teikė pačius keisčiausius, protu nesuvokiamus, pavidalus.