Silva rerum II

Betgi iš Jono Izidoriaus rankų tą žiemą nepastebimai sprūdo ne tik moteriškė, bet ir jojo karinė, komendanto galia, tarsi su rusu taikos palaikytoju jie būtų kariavę neregimą mūšį tarp pilies sienų ir tosios mergšės, tarsi tvirtovės, atidavimas tebuvo tik vienas iš daugybės pralaimėjimų, mat diena po dienos ir vietiniai žmonės, ir tarnai, ir net jo vyrai vienas po kito kapituliavo prieš tą plačiadūšį bezdalių. Keistas dalykas, mąstė Jonas Izidorius, kaip šitoks vergas, be jokios savigarbos, it šuo tarnaujantis ciesoriui ir jo maršalui, vos prieš porą metų numalšinusiems ir žiauriausiai išskerdusiems jo gentainius Astrachanėje, gali keisčiausiu būdu savo valiai pajungti prasčiokus; kaipgi gali toks šuva, nuolankiai laižantis jį ką tik pėrusią ranką, lenkiantis tostus į batinkos caro sveikatą, į to paties, kurio įsakas jį paėmė į rekrūtus iki gyvos galvos, iškrapštė jį vos apsiplunksnavusį iš gimtojo kaimo, atplėšė nuo tėvo, nuo ašarojančios nabagės motinos, be teisės net palydėti juos į kapus, gedėti ar, pagaliau, pratęsti jų giminę; viskas tik už abejotiną garbę ir laimę padėti galvą už batinką carą, net ne tėvynę ginant, o kariaujant tojo ciesoriaus puikybės karus velniai žino kur, svečiose žemėse už tūkstančių mylių, ir negi jis toks kvailas, tas Aksentijus Fominas, — mąstydavo Jonas Izidorius Norvaiša, — kad nesuprantąs viso šito ir, stebėtina, pasiryžęs galvą padėti ne už kraštą, ne už giminę, ne už tėvynę, net ne už savo tikėjimą, o vien už ciesoriaus patapšnojimą per petį, tarsi tasai jam būtų tėvas, motina, neturėta žmona ir negimę vaikai vienam asmeny? Tą carišką paplekšnojimą per petį prieš porą metų per kariuomenės apžiūrą Livonijoj Aksentijus Fominas prisimindavo didžiausios laimės ar didžiausios nevilties akimirkomis; retsykiais prisiminęs net ašarą išspausdavo ir rodydavo kairįjį petį, sakydamas: šitą lietė didžio žmogaus ranka, patsai tėvelis visos Rusios caras paplekšnojo ir pagyrė, sakė: geras vyras esi, molodec, pulkininke Fominai, tak deržat, taip ir toliau, na slavu Gosudariu i Rossije[80]; ir Fominas pasakodavo tai su tokia aistra, kuri veik įtartinai dvelkė bedieviška sodomito meile savo ciesoriui. Dievaži, šito tai Jonas Izidorius negalėjo suprasti niekaip, tokios bevalės kario vergystės, betgi turėjo pripažinti, kad šioji kariuomenėj veikia — rusai įsakymus vykdė, paskui vadus ėjo tiesiai į ugnį, ir šiaip buvo džiugi, uoli ir dėkinga patrankų mėsa, tik retkarčiais nuo dyko buvimo pakylanti į kokį vieną kitą maištą pulke. O štai jie, lietuviai ir lenkai, buvo kiek pakrikę, ne visuomet vieningi, betgi laisvi; jie buvo bajorai, žiną, už ką kuris kaunasi, netgi ant jo kirasos tam buvo išraitytas priminimo devizas ant kryžiaus: Pro Fide, Lege et Rege; tik štai dėl keistų atsitiktinumų Jonui Izidoriui šį šūkį nuo šarvo buvo beveik jau išmušusios kulkos — per kruviną, brolžudišką Valkininkų mūšį, prieš devynerius metus, kai lietuvis pakėlė ginklą prieš lietuvį, viena pataikė tiesiai į Fide, nesėkmingai ginant Vilnių, 1706-aisiais, kai jau buvo aišku, kad Augustas Stiprusis vis dėlto abdikuos, kita pataikė į Rege, ir dabar ant kulkų duobutėmis išmušto paauksinto plieno tebuvo likę Pro Lege, ir už šitai, už įstatymo viršenybę šitoj ašarų pakalnėj, Jonas Izidorius Norvaiša tebebuvo pasiryžęs padėti galvą.

Betgi dabar jam ant galvos buvo visiškai užsilipęs Fominas, kuris jo neklausė; neklausė nei jo, nei įstatymo, nei sveiko proto; mat jųjų apylinkės, be visų kitų negandų, dar tapo ir fronto, baisesnio nei karo veiksmai, linija; kaip liudijo pranešimai, vos už keliasdešimt mylių į vakarus neseniai buvo pastebėtas buboninis maras, sklindantis, regis, iš Prūsų, kur pernai išmirė tūkstančiai; ir nepaisant nė šalčių, paprastai apmalšinančių užkratą, net ir viduržiemį ėmė kristi ir galvijai, ir žmonės; ir tvirtovės medikas Jonas Rakovas dideliausiom raidėm surašė atmintinę tvirtovės įgulai: praustis, virinti, smilkyti; neįsileisti ne tik pilin, bet ir į Biržų miestą jokių prašalaičių, o būtiniausius žygūnus, provizijos pirklius ar šiaip reikalingus atvykėlius laikyti tris paras atokiam vienkiemy, tam tikroj kvarantanoj[81], idant būtų įsitikinta, ar šie nesergą. Daiktai, keliaujantys iš rankų į rankas, privalo būti smilkomi, piniginės, monetos, net menkiausi variokai, prieš jomis apsikeičiant — išmirkomos inde su actu; ir Rakovas su andainykščio superintendento degtinės reikalams Jono Izidoriaus pagalba dabar per dienų dienas taisė karčiųjų pelynų spirito užpiltinę, kuri turėjo būti dalinama kasdien po taurelę kareivių sveikatai išsaugoti.