Silva rerum II

Ona Kotryna negrabiai pastūmė savo kėdę, vis kliūvančią už apspurusio kilimo krašto, ir atsistojo tik tuomet, kai paskutinio švedo — tokio apyjaunio mėlynakio, šviesiomis, tarsi nušutintomis blakstienomis — kojos nustojo bejėgiškai spardytis, o kūnas, dar prieš akimirką išsirietęs lanku, pagaliau suglebo ant akmeninių grindų. Ji tą klaikų merdėjimą stebėjo turbūt kelias valandas, ji nebuvo tikra, kiek jis truko — pusę nakties, dvi, tris, keturias valandas, o gal — tik ketvirtį, nes jai tai atrodė tikra amžinybė. Jos švedas — dabar jis tikrai buvo jos ir bus amžinai, kaip amžina nuodėmė ant jos sąžinės — nusibaigė vienas pirmųjų, ir jo galas nebuvo itin gražus — jam, kaip ir dar keliems kitiems, ėmė byrėti dantys, ir jie, negalėdami patys tuo patikėti, pešė juos vieną po kito sau iš burnų, o kiti vėmė, dergė patys po savimi, juos tampė traukuliai, kai kurie — apsišlapino, bet baisiausias buvo tas garsas — dūstantis, švokščiantis, karkiantis, kurį jie leido iš savo gerklių smaugiami žalčialunkio, tarp bejėgiškai tįstančių priešmirtinių seilių siūlų.

Jos — ji ir Kasiulė — nebuvo visiškai tikros, kiek jo reikia įdėti šešetui vyrų, bet jokiais neaiškiais milteliais ji daugiau nebepasitikėjo, tad gerą pusdienį akmens piestoje grūdo glėbius to augalo — ir ūglius, ir nuluptą žievę su syvais, ir rausvus, panašius į alyvas, mėsingus jo žiedus; viską, viską į vientisą tirštą tyrę, į kurią pylė žirnių miltų, alaus, truputėlį sūdė ir gardino nekenksmingom kvapiom žolelėm, kad permuštų galimą aitrų skonį — juk pačios tai jos negalėjo paragauti to mirties padažo, ji net Kasiulei davė senas, kitados anytai priklausiusias pirštines, nes augalas buvo toks nuodingas, kad net lašas jo sunkos galėjo skaudžiom pūslėm paleisti odą. Dabar ji nebesupranta, kaip visą dieną galėjo būti tokia rami ir šalta, dabar ją supykino, tiesiai į židinį, dabar ją kratė kažin koks nenumaldomas siaubo drebulys, kylantis iš vidaus, dabar ji pati jautėsi tarsi apsinuodijusi, lyg karščiuojanti, o juk prieš akimirką dar šaltai ir džiugiai pagalvojo — kaip puiku, kad to augalo nuodas, pirma pradėjęs dusinti, vėliau jiems surakino rankas ir kojas, juk, pagalvojus, jie vos susivokę galėjo ją užmušti, ir vienas, tiesa, lyg ir bandė, bet susmuko pusiaukelėje, prie stalo, o ji irgi žiūrėjo tarsi suakmenėjusi, negalėdama nė pajudėti. O juk mažne visą dieną buvo rami ramutėlė, nuo pat tos akimirkos, kai užklupo jį vagiantį jos kelias dar nesuslėptas brangenybes; nuo pat to žvilgsnio, kurį įrėmė į tas prakeiktas jo švediškas akis, kai jis jai, ramiai ir nesijaudindamas, tarsi kambarinė tarnaitė, išscgė abu jos auskarus. O ji, kvaiša, tik pagalvoti, pamačiusi, kad jie suskubo krautis ir traukti į kelią, beveik kad norėjo prašytis paimama kartu, juk ji, tik pagalvoti, jau buvo prie jo bepriprantanti, nes per tą pusmetį švedas tapo vieninteliu gyvenimo džiaugsmu, vieninteliu kada nors patirtu jauduliu, neišvengiamai ateinančiu kasvakar, kartu su sutemomis, kartu su naktimi ir atsidavimu be jokių sąžinės priekaištų, nes juk buvo priešas, o ji — jo bevalis grobis, kasnakt virpantis iš nuolankumo, baimės ir kaltų kalčiausio malonumo; drebanti iš tokio afekto, kurio dar niekada nebuvo patyrusi. Ji buvo tikra, kad jis jaučia tą pat — juk kitaip nė būti negalėjo, jų abiejų kūnai kasnakt buvo to liudytojai, betgi kai pamatė jį švarinantį pirma jos dvarą, paskui — jos skrynelę, ji viską suprato, taip, kad net kraujas jai užvirė, ir šito ji jau nebegalėjo atleisti — būtų galėjusi atleisti afekto stygių, būtų galėjusi atleisti grobimą, būtų galėjusi atleisti net tą smulkmenišką švedo gobšumą, kai jis moteriai išsegė auskarus, galėjo atleisti net tai, kad, taip pagalvojus, jis juk buvo ne kas kita kaip priešas, bet negalėjo atleisti viso to kartu, o labiausiai — to, kad, pasirodo, jos lova, jos aistra ir jos siela, kurią jis sujaukė tarsi paklodę po meilės nakties, paprasčiausiai tebuvo jam patogi pakelės priebėga peržiemoti, ne daugiau. Todėl ją apsėdo kažin koks juodas dūkas ir toliau ji elgėsi tarsi sapne — puikiai žinojo, ką daryti, prigrasino kaip mokėdama Kasiulę tylėti, prisaikdino ir prigąsdino, ir jos sutaisė tą paskutinę švedų vakarienę su mirtinu padažu, o toliau tebuvo tos baisybės, ilgas, skausmingas ir baisus merdėjimas, varganas galas, kurio nelinkėtų net šuniui, niekingiausia ir šlykščiausią mirtis, ir dabar ji stovėjo, tirtėjo purtoma siaubo ir kūkčiojo; kūkčiojo iš baimės dėl to, ką padarė, kūkčiojo visai nederamai jos luomui, kūkčiojo taip, kad net jautė varvant šlapią nosį, ir dabar vargšė Kasiulė, teatleidžia jai maloningasai Viešpats, čia ne jos juk kaltė, ji tik vykdė įsakymą, stovėjo tarpdury ir klausiamai žvelgė, ir Ona Kotryna suprato — juk išauš rytas, pabus namiškiai, Dieve gailestingas, ir Teofilė, vargšas vaikelis, Viešpatie, ką jai daryti, ir ji nieko geriau nesugalvojo, kaip išlementi senajai Kasiulei, kad toji pasiėmusi žiburį atvestų Joną Kareivį.