Silva rerum II

Ir todėl dabar likusieji keturi Turės Tibelijaus Magnussono vyrai su Karstenu priešakyje jau nuo pat ryto viską rišo, vyniojo, krovė — visa, kas tik turėjo kokios nors provizijos vertės ar galėjo praversti kelyje. Jie nutarė pasiimti ne tik savo arklius, per žiemą atsigavusius nuo dvaro avižų, bet dar ir kelis čionykščius, ir vežimą, kuris jų papratimu buvo prikrautas maišų su javais, su pupomis, kruopomis, ropėmis; apraišiotas ryšuliais jau pavargusių karkti vištų, supančiotų už kojų po pustuzinį, medaus puodynėmis, visu tuo, ką tik buvo patogu paimti; nors, tiesą sakant, jie būtų pasiėmę viską — ir baldus, ir apklotus, ir patalus, tik štai kelionėje visa tai būtų kėlę tik vargą, tad jie ėmė tik tai, ką galėjo suvalgyti ar įsidėti į kišenes. Šią popietę jis patyrė nemalonią akimirką Anos Katrinos kambary; kažkodėl beveik tokią pat nemalonią kaip kad nakties sapno pabaiga, ir viskas tik dėl to, kad ji, kažin ko užsukusi į alkovą, aptiko jį rausiantis jos papuošalų skrynelėj, kuri, kaip bebūtų keista, pasirodė ne tokia gausi, kaip kad galima buvo tikėtis iš tokios išdidžios ponios. Kelios sagtys, perlų vėrinys, du žiedai, segė, koralų kryželis, visa kita — juostelės, kaspinai, galionai, bet jis, suvyniojęs visa tai į kažkokią skepetaitę, jau krovė plačion uniformos kišenėn, ir būtent tada ji pasirodė ant kambario slenksčio. Jam regis, ji viską suprato, bet, kaip visada, pratylėjo, juk jie jau per žiemą buvo įpratę bendrauti daugiausia tyla, o ir ką čia galėjai pasakyti, kai viskas ir taip buvo aišku. Jis net vieną akimirką norėjo jai pasakyti atsiprašąs, apgailestaująs, betgi iš tiesų neturėjo dėl ko — tokia tad buvo derama karo tvarka ir eiga — užkariautojams priklausė grobis, užkariautieji — jo netekdavo; visi nuo amžių tą darė ir jei būtų buvę atvirkščiai, tai jau būtų buvęs ne karas, o gailestingųjų samariečių susiėjimas. Jis ir taip jiems, šitam dvarui, darė labdarą — ėmė ne viską, truputį paliko atsargų ir jiems, visas pavasaris dar buvo prieš akis, ir jie nesiruošė niokoti ar padegti, o tai jau irgi buvo šis tas, na, o dėl tų kelių papuošalų… jam jų galėjo pačiam bėdoj prireikti, o jei ne — jis buvo tikras, parveš juos savo Lovisei; ištisus šimtmečius karių žmonos puošėsi iš priešo moterų atimtomis brangenybėmis; tatai irgi buvo derama visų karų tvarka. Tad jis atsidūsėjęs tik apgailestaujančiai skėstelėjo rankomis ir, priėjęs prie jos, vis dar stovinčios be žado ant slenksčio, švelniai ir atsargiai, vieną po kito, lyg raškydamas kabančias vyšnias, išsegė jai du baltus perlų lašus iš abiejų ausų, tvarkingai juos irgi įsupo skepetaitėn ir nuleido į savo odinės kišenės gelmes, ir, nė pats nežinodamas kodėl, bet turbūt todėl, kad akimirką pasijuto stebįs visą šį veiksmą iš toli, tarsi iš kažin kokių aukštybių, tą vyriškį nudėvėta Švedijos karalystės uniforma ir tą tylią Samogicijos dvarininkę, dėl keistų aplinkybių atsidūrusius ilgiems mėnesiams po vienu stogu, ramiame karo užutekyje vidury niekur pragyvenusius bene pusmetį lyg vyras su žmona ir tuoj tuoj tapsiančius tuo, kas ir buvo — tolimais svetimaisiais, priešais netgi; todėl, suvokęs visą šios akimirkos keistumą, jis, nė pats nežinodamas kodėl, švelniai jai išoriniais pirštų linkiais palietė skruostą ir vėl, tarsi iš niekur, prisiminė tą pirmąjį kartą, kai tą veidą išvydo ankstų žvarbų rytą, paženklintą pagalvės įspaudo. Ar jis tada, užimdamas dvarą, galėjo pagalvoti, kad dalinsis su ja ta pačia pagalve, tuo pačiu guoliu, kad patirs velniškos aistros akimirkas, paskui — bene santuokinę šilumą ir ramybę, dar vėliau — visa tai blės, blykš ir nunyks ligi bereikšmio naktinio įpročio, kol vėl ateis metas keliauti? Buvo laikas, kai jis būtų svarstęs, ką tą akimirką galvoja ji, bet dabar tas laikas buvo praėjęs, todėl jis nebekvaršino sau galvos, nes žinojo, kad išjojęs rytdienos rytą jis jos daugiau nebematys, ir truputėlį nustebo, kai ji abiem delnais sustabdė jo plaštaką ir suėmusi ją kažin kaip graudžiai palaikė savosiose. Jau vėliau, vakare, ji vėl pas jį atėjo, rami, bet kiek paraudusiomis akimis, ir jam tatai, jis nemeluos, šiek tiek paglostė savimeilę, paskui mostu liepė jam sekti paskui ją žemyn, į menę, kur viena iš senesniųjų moterų jau dengė jiems stalą — visiems jo kareiviams, Karstenui, jam ir jai, iš viso septyniems žmonėms, beveik tarsi paskutinei vakarienei, pamanė jis, ir iš lauko virtuvės sklido geri kepsnio kvapai, ir viskas buvo padengta alavo indais, stalas užtiestas marga kilimo staltiese ir kiek įskilusioje mėlynai margintoje olandiškoje vazoje netgi buvo pamerkta pūkuotų karklo šakelių ir kažin kokio krūm o rykščių, apkibusių skaisčiai rausvais žiedais — pirmaisiais pavasario šaukliais; taip, šaukiančiais savo rausva mėsinga gyvybe juos atgal į karą, ir jis buvo dėkingas tai moteriai už jos svetingumą, galgi be reikalo taip viską iš jos susirinko, na, bet dabar jau vėlu, atsidėkos jai švelnumu šiąnakt, paskutinę jų naktį, nes ryt čia jau jų nebus, ir derėjo praleisti paskutinį vakarą oriai, ramiai, juolab kad viskas jau buvo sukrauta, sudėta ir paruošta keliui, ir jie susėdo prie stalo, sena tarnaitė ėmė raikyti kiaulienos kepsnį, krovė jo riekes jiems į lėkštes, dėjo virtų žieminių ropių, pupų ir žirnių ir visa tai gausiai liejo kvapniu šaknelių padažu, sodriu, sūriu, aitroku, užmaišytu turbūt su alum. Ir jo vyrai godžiai kimšo, nors buvo matyti — jie taip pat nekantrauja rytoj judėti, jų švediški juokai buvo vėl apie armiją, apie ten, kur juos nublokš įsakymai, jie vėl buvo ištroškę veiksmų, bet ir naudojosi proga dar gerai pasisotinti prie židinio paskutinį kartą prieš kelionę. Keistas tas gyvenimas, galvojo sau Turė Tibelijus Magnussonas, keista, kaip prieš pusę metų jie ilgėjosi patalo, šilumos, maisto, poilsio, o dabar, pavargę nuo sėdėjimo vienoj vietoj, vėl geidžia karo lauko nepriteklių; keista iš tikrųjų toji žmogaus prigimtis, visuomet besiilginti ko tik nori, tik ne to, ką turi dabar, ir netgi vienos moters glėby jau tyliai svajojanti apie kitą. Štai ir šią akimirką jis kažkodėl užsimanė gurkšnio šaltinio vandens, nors stalas buvo nukrautas dvare virto alaus kvortomis, bet tas alus nemalšino troškulio, priešingai, kuo daugiau jis gėrė, tuo burnoje darėsi vis sausiau; keista, kad lūpos pradeda tinti ir tvinkčioti tarsi vabzdžių sugeltos, ir visa burna tampa lyg medinė, bet ne, viduj kažkodėl gomurys ėmė skaudžiai peršėti, ir jis norėjo kažką sakyti Karstenui, sėdinčiam jam iš dešinės, bet pajuto, kad tirpsta rankos ir kojos, keista, dievaži, bet gal praeis, jis kažką pabandė jam pasakyti, tik štai liežuvis neklausė, jis pynėsi, kliuvo už dantų, ir jam staiga pasirodė, jog jo dantys kaži kaip keistai kliba, didis Dieve, ne jam vienam, kažkas darėsi ir jo vyrams, štai vienas iš nuostabos išsproginęs akis ranka susiėmė už burnos, ir taip, jis patsai sau tiesiog pirštais ištraukė klibantį dantį, visai tarsi jo šios nakties sapne, Viešpatie, negali būti, nejaugi, betgi kodėl jis ir dega, ir tuo pat metu lyg medinis, ir Karstenas irgi vaitoja, Turė Tibelijus tarėsi suprantąs, kas čia ką tik nutiko, jis, būdamas vadas, dabar privalėjo duoti visiems komandą, sušukti, gal nors kuris vienas jų dar gali pajudėti, bet dabar jo degantis liežuvis, regis, buvo sutinęs ir užpildęs visą burną, jis duso, jį smaugė, jis negalėjo pajudėti, kol galų gale liko tik viena — visa užplūstantis keistas saldumas ir keistas kvapas, ir jis dar prisiminė, kad būtent taip kvepia tik vienas dalykas pasaulyje — raudonos kaip kraujas, prisirpusios švediškos žemuogės jo sapne.