Silva rerum II

Jie ten užtruko ilgai — pradžioj tylėdami, išsekę, kaitindami savo kūnus — vieną suvytusį, kietą, gyslotą, randuotą, panašų į nupešto seno gaidžio, berankį ir suraižytą rausvais vaškiniais buvusių žaizdų pėdsakais, kitą — jauną, baltą, dar tįstantį, vos pradėjusį želti pirmaisiais plaukais, dar tarsi neapsisprendusį, kas jame paims viršų — tėvo stoto tiesumas ar žemakilmės motinos nuolankus kūprinimasis, dar kartais nežinantį, kur dėti per ilgas rankas ir kojas, dar nepaliestą kulkų, ginklo ašmenų ir aistros; o paskui Benkartėlis padėjo senam luošiui praustis, pėrė jį, pylė vandenį iš kubilėlio, vėliau sėmė iš šalto kubilo; jie iš pirties išėjo tarsi nauji, apsišvarinę jei ne dvasią, tai bent jau savo kūnus ir nė nekviesti, bet jausdamiesi turį tam visą teisę patraukė pro oficiną, pro trobesius, pro kylančius namiškius ir tarnus, skambančius kibirus ir paliepimus į rūmą pusryčių pas ponią Oną Kotryną Norvaišienę, kuri buvo susitvarkiusi ir apsitaisiusi taip kruopščiai, tarsi ruoštųsi keliauti į atlaidus, tvarkingai susišukavusi į savo įprastinį kuodą su dviem garbanom ant kaktos, su savo perlų auskarais ausyse, ir tik juodi įdubę paakiai, tik baltas kaip popierius, neįprastai perregimas veidas bylojo apie neramiai praleistą naktį ir Jonas Kareivis tą akimirką užsimanė prieiti, ją apkabinti ir paglostyti, betgi šitokių dalykų neleido jų skirtingi luomai. Likit, likit abu — tyliai paliepė ji ir jie liko prie ilgojo stalo pusryčiauti; prie stalo, už kurio vos prieš kelias valandas raitėsi, springo ir duso šešetas švedų, bet dabar vienam gale sėdėjo juodu su Benkartėliu, kitam — ponia, vargšė nuo nakties darbų nusibaigusi Kasiulė į stalą nešė kažin kokį greitosiomis sukurptą apkepą, pro langus pavasario saulės spinduliai skrodė jau beišsivadėjantį kadagio dūmelį, ir visi trys pajuto kažkokį keistą alkį, tarsi su karštu maistu į jų kūnus po truputį grįžtų dvasios ramybė. Bet Jonas Kareivis pajuto dar kai ką, ir jis iki gyvenimo dienų pabaigos prisimins tą akimirką, kai, pažvelgęs į kitam stalo gale sėdinčią ponią Oną Kotryną Norvaišienę, būtent tą akimirką, kai pro langą sklindanti šviesa nutvieskė lygiai pusę jos veido su juoda, nakties išvarginta akiduobe, o kita veido pusė, priešingai, skendėjo tamsiame šešėlyje ir jame tik spindėjo melsvai žalsva šviesi jos akis, jis, žvelgdamas į tą keistai persimainiusią šviesos ir tamsos kaukę, pagaliau suprato vieną dalyką, kurį iš tiesų nešiojosi su savimi jau ilgus mėnesius — kad jis kvailai, nederamai ir pražūtingai geidžia šitos moters, amžiumi į dukras jam tinkančios savo pon o žmonos, ką ten geidžia — kad myli ją akla ir beviltiška meile, kad jis pasiruošęs jai viską atleisti — jos puikybę, jos neištikimybę su tuo švedu, jos šaltumą, nes tik ji vienintelė visame pasaulyje jį galinti iš tiesų suprasti, ir tik jis vienintelis galįs ją apginti ir išgelbėti. Ir gelbėti reikėjo pradėti tuoj pat, nes į kambarį įėjusi Paliutė, kaip kas rytą motinai atvedusi Teofilę pabučiuoti, įtariai apsidairė ir paklausė, kur švedai.

„Švedai išvyko, auštant, ir ačiū Dievui", — nukirto senis ir tuoj pat pamojo Benkartėliui: jiems reikėjo kuo greičiau pasirūpinti, kad būtų nepastebimai vėl iškrautos ir sudėtos į vietą atsargos, kurių jiems taip ir nelemta buvo pasiimti su savimi. „Švedai išvyko", — dar kartą pakartojo jis ir, Benkartėliui išėjus vykdyti jo nurodymo, toliau išalkęs viena ranka garsiai barškindamas šaukštu kapojo savo pusryčių lėkštę, už lango rytiniams dvaro garsams skelbiant grįžimą į įprastą kasdienybę, vis skaisčiau spindint saulei, jau čirškiant pirmiesiems vyturiams, bundant miškams su žydinčiais rausvais žalčialunkiais ir tyliai vilnijant tamsiai mėlynam ežero paviršiui, po kuriu o dugne, maiše, atkirstam gabale mėlynos uniformos su geltonu apvadu, kišenėje, buvo bebaigią tižti laiškai perlaužtais antspaudais su Ašaka ir iš jų į vandenį nebegrįžtamai skystančiu rašalu.

VII