Jie viską padarė gerai — šiaip ne taip per naktį, parišę virvėm už kojų, už pažastų, bendrom jėgom ištempė tuos šešis iš namų, per sodą, link ežero, ten, kur jų laukė nešvariausia darbo dalis, kurios paskui nei vienas, nei kitas nenorės prisiminti iki savo gyvenimo dienų pabaigos, nors iki tos nakties jaunajam Jonui Ankantui mintis apie Saloto ežerą sukeldavo vien tik saldų, slėpsnas užplūstantį malonumą, mat tai jo melduose pasislėpęs savo paauglystės vasaromis jis jau tykiai stebėdavo dvaro mergų ir lažininkių maudynes ir kas gi galėjo būti kvaičiau už tuos stiprius, baltus moterų kūnus prisirpusiomis krūtimis, sunkiomis kulšimis ir nuo saulės raudonais kaklais bei dilbiais, tarp baltų vandens lelijų tyliai brendančius į svaigų tarsi vynas vandenį? Bet ši jo vaikystės, jo dvaro undinių pasaka jam suvisam pasibaigė tąnakt, nes tą naktį vėmė ne vien apsinuodiję švedai ir ne vien persigandusi Ona Kotryna, bet ir Benkartėlis, betgi jį galima buvo suprasti — nors viena ranka, kurią pavojus pritvinkino stebėtinos jėgos, kapojo Jonas Kareivis, bet tai vaikinui teko prilaikyti tuos kūnus, krauti jų dalis į maišus, mat taip buvo lengviau nei tąsytis su visais lavonais; dėti akmenis, rišti, irkluoti valtį į ežero vidurį, keliais užplaukimais, ir švintant bendrom jėgom versti tuos besisunkiančius dėmėtus maišus į ežero vandenis, kur jie, traukiami į dugną akmenų, tyliai burbuliuodami skendo, brėkštant ir pradedant gailiai pratisai karkti pirmiesiems ryto paukščiams, ir vėliau, net po daugelio metų, jei Jono Ankanto, jau seniai visų nebevadinamo Benkartėliu, kas būtų paklausęs, tai šitai jam iš tos nakties labiausiai ir įsiminė — ne klaikūs kaulai, mėsos, mėnesienoje žvilgančios žarnos ar atviri sąnariai, o tie akimirksniu bliūkštantys keisti burbulai ir tylūs sūkuriai vandenų paviršiuje; tik burbulai buvo visa tai, kas liko iš šešių švedų, iš Turės Tibelijaus Magnussono, iš lenkiškai šiek tiek mokėjusio Karsteno ir iš keturių kitų, kurių vardų jie taip niekada ir neįsiminė ir kurių artimieji pradės gedėti tik po kelerių, dešimties ar keliolikos metų, o vaikai užaugę guosis, kad tėvai didvyriškai žuvo mūšiuose, Šiaurės kare, nė neįtardami, kad šieji prieglobstį rado tolimos Samogicijos ežero dugne, virtę sukapota skerdiena, pašaru vietos lydekoms, tapę nelaimingomis karo, godumo, nuviltos įskaudintos moters meilės ir nekalto pavasarinio rausvažiedžio žalčialunkio aukomis.
Viską pabaigus, jau vėl krante, Jonas Kareivis savo papročiu prisikimšo pypkę ir neskubėdamas ją užsitraukė, paskui, dar po kelių užtraukimų, taip pat neskubėdamas ją pratiesė Benkartėliui, bene pirmą kartą gyvenime, bet tasai tik pamojo ranka, atsisakydamas — nesijautė pernelyg gerai, o ir, tiesą sakant, būtų mieliausiai dabar ne užsirūkęs, o atlikęs išpažintį. Dabar norėčiau prieiti išpažinties — taip jis ir pasakė Jonui Kareiviui, bet tasai jam tik paplekšnojo per petį: tik, susimildamas, ne pas tą kvaišą Žarėnų kleboną, prieisim išpažinties kartu, pirmai tinkamai progai pasitaikius, ir dar paaukosim, bet vėliau, kur nors toliau nuo čia, dabar eikim geriau paprašykim, kad mums pakurtų pirtį. Ir jie abu patraukė atgal į rūmą, kur tylioji Kasiulė viena pati, nepaisydama savo metų, skaudančių sąnarių ir nebelanksčios nugaros, per tą laiką jau buvo stebėtinai išblizginusi akmenines grindis, nušveitusi smėliu, išvaliusi kilimo dėmes, nukrausčiusi stalą ir sudeginusi visas mirtinas išėdas su derva židiny, viską pasmilkiusi kadagiais ir dar kažin kokiom kvapiom žolelėm, ir viskas buvo lyg anksčiau, kaip niekur nieko, jei ne tas vos vos juntamas pro kvapius dūmus salsvas kvapas, vėmalų ir išmatų, o gal pačios mirties kvapas, kurį užuosti galėjo tik tieji, žinantys, kas čia ką tik įvyko. „Reikėtų gal pašventinti", — nedrąsiai ištarė Kasiulė Jonui Kareiviui, ir visi trys kažkodėl sužiuro į senųjų Norvaišų portretus, žvelgiančius nuo sienų, tik tieji jų žvilgsniai buvo tokie kaip kad visad — nei priekaištingi, nei smerkiantys, bet bereikšmiai ar tik išrodantys susirūpinę kiekvienas savo seniai pamirštais reikalais, priklausomai nuo dailininko meistrystės. „Nešnekėk čia niekų", — valdingai Kasiulę nutildė Jonas Kareivis ir pridūrė, kad už priešus liuteronus jiems turi priklausyt dangaus karalystė, čia reikia ne šventinti, o tik laikyt liežuvį už dantų, ir liepė jai verčiau pasirūpinti, kad pakurtų jiems pirtį, o pačiai kiek nuvalyti jų drabužius.