Silva rerum II

Aš bijau išprotėti, mielasis pone Gordonai, aš tiesiog bijau išprotėti, man regis, man kartais jau maišosi protas, sakė jam svečias ir jau, nė neprašytas, ėjo vidun, ir garbusis medikas — jam iš paskos, į priimamąjį, link spintelės, kurioje laikė butelį su degtine ir mažas pasidabruotas taureles, nes žinojo, kad ši naktis bus ilga ir šio vaisto prireiks ne tik jo pacientui, bet ir jam pačiam. Betgi turint galvoje šviesiausiojo pono Bironto ligą — tatai nieko keista, juk jie yra ne kartą kalbėjęsi, kad anksčiau ar vėliau tai gali nutikti, vieniems — po septynerių metų nuo apsikrėtimo, kitiems — po dešimties, o po pirmųjų proto maišymosi simptomų telieka apie dvejus metus gyventi, na kartais — trejus, jie irgi šitai jau yra aptarę; Aaronas Gordonas dėstė jam ramiai, nes žinojo, jog tasai gali pakelti teisybę, ir, paraginęs svečią — lchaim[57], ponas Birontai, už gyvenimą, vienu mauku pats išlenkė savo degtinės taurelę. Jis daugmaž žinojo, ką tasai jam papasakos, nes pacientui visa tai buvo asmeninio nykimo tragedija, o gydytojui — neišvengiami, daugeliui pasikartojantys, vis tie patys simptomai. Todėl jis klausėsi, kaip jo svečią kartais tarsi apgaubia tamsus pykčio rūkas, ir jis nieko nebeatsimenąs, o atsitokėjus paaiškėja, kad sumušė tarną, pridaužė indų, triukšmavo, vaidijosi, kažką pliekė lazda; kaip kartkartėmis jis pajuntąs, jog į jį visi žiūri — praeiviai gatvėse, prekeiviai aikštėje, vaikai vystykluose, šventieji paveiksluose, net daiktai, net medžiai, jų lapai — it akys; sienos, langinės, grindinio akmenys po kojom, lietaus balos, ir visi tie žvilgsniai jam linkį bloga arba bent jau matą, kaip į jį kažkas kėsinasi, bet pašaipiai tylį, o kartais, priešingai, jis girdįs balsus, girdįs net menkiausią garsą — kaip tarakonas kaukši per sieną, kampuose garsiai šlama voratinkliai, o pelės rūsiuose trypia tarsi drambliai, ir gatvės katinas žengia, tarsi jo pėdos būtų pakaustytos tūkstančius pūdų sveriančiomis pasagomis, o bet koks čiurlenimas, šnarėjimas, tėkmė jam susilieja į žodžių srautus, į nerimą keliantį šnibždesį, kuris vis garsėja, kol šniokšdamas perauga į rėkiantį pragaro chorą, bet, keisčiausia, šiandien jis pats nebepažinęs savo atspindžio veidrodyje, į jį žvelgė kažin koks pašaipus nepažįstamas, irgi jam linkintis bloga, ir jis tikras, tas atvaizdas veidrodyje iš tiesų jį valdė, kaip jomarko lėlę, tampomą už virvučių. Baziliskas, dėl visko kaltas baziliskas, jis tuo esąs tikras, ir velnias jį nešė anuomet suderėti, kad jei įveiks baziliską, jam būtų suteikta malonė nuo mirties bausmės, geriau jau trinka, mielas pone Gordonai, geriau jau trinka nei šitokios kančios. Ir Aaronas Gordonas įpylė jam dar šlakelį, ir sau, nes žinojo, dabar tasai vėl kalbės apie baziliską, apie tą nelemtą Vilniaus dybuką, ir jis tą istoriją buvo girdėjęs jau gal tuziną kartų, tiesą sakant, net pats minioje tąkart buvo su miestiečiais, kai ponas Birontas buvo vedamas į požemį, nuteistas myriop už tą nelemtą vaikažudystę, kuri netgi buvo ne jo rankų darbas, bet tik vargšą uždusintą kūdikėlį rado jo vardu nuomotam bute, ir jį nuteisė nukirsdinti, betgi šisai pasiryžo su veidrodžiu eiti bazilisko įveikti ir, nusileidęs į rūsius, kur neva pabaisa gyveno, nešinas veidrodžiu, iš tiesų iš ten po kiek laiko grįžo — gyvas ir sveikas, tik šiek tiek išprotėjęs. Aaronas Gordonas visa tai jau buvo girdėjęs — kaip jo pacientas leidosi žemyn, apgriuvusiais rūsio laiptais, tarp skliautų, sumūrytų iš stambių riedulių, tarp telkšančių pridvokusių balų, tarp pelėsio, tarp keistų kvapų, tarp besisunkiančių nuodingų požemio dujų, o galbūt — mirtino paties bazilisko alsavimo, nešinas žiburiu ir veidrodžiu, kol atsidūrė visiškoj aklinoj tamsoj ir šviesa nebeatmušė jokių sienų, jokių daiktų ar apybraižų, vidury niekur, „pačioje miesto subinėj", sakė ponas Birontas, visiškoj, visiškoj Vilniaus šiknaskylėj, miesto prarytas, sukramtytas ir suvirškintas, ir ten, būtent ten jis supratęs, kad jokio bazilisko nėra, nes veidrodyje jis išvydo tik vieną — žmogišką veidą, o jį išvydęs suprato, kad jam nebėra čia kas veikti ir reikia grįžti atgal. Keistų keisčiausia buvo tik tai, kad jam pasirodę, jog jis tik nuėjo, apsisuko ir grįžo, bet iš tiesų paaiškėjo, jog ten praleido daugelį valandų, mat, išlipus atgal į paviršių, nuo Subačiaus vartų jau buvo išsiskirsčiusi ir smalsuolių minia, ir magistrato tarėjai, ir vaitas, ir budelis, ir jam pačiam teko eiti tiesiai į rotušę, paskui su palyda ir pakeliui gausėjančia nustebusia minia — į Tribunolo rūmus, kur jam viešai buvo suteikta malonė ir laisvė, ir jau po visko jis suprato pabuvęs kažkur anapus, nes ten, rūsyje, jam prieš akis prabėgęs jo visas gyvenimas, lig pat vaikystės, ligi pat neatmenamos kūdikystės, net matęs pats save lopšyje, mylimą tėvo ir čiūčiuojamą motinos, ir tik tuomet jis suvokęs, kiek nuodėmių slegia jo sielą ir kiek purvo, niekšysčių, ištvirkimo, apgaulės tas kūdikis — jis — atneš į pasaulį, ir kad jam jau nebepadės jokia atgaila.