Silva rerum II

Ji prastai prisimena tą naktį, kurią taip ir praleido iki pat paryčių — tarp seniai mirusių Norvaišų portretų ant sienų ir šviežiai negyvų šešių švedų ant grindų. Kažkuriuo metu, prieš išdegant ir užgęstant žvakėms, ji prisivertė dar prieiti prie savojo švedo, dėl visa piktąjį iš tolo dar pabaksnojusi židinio žarstekliu, kad įsitikintų, ar tikrai negyvas, ir įkišusi ranką jam į kišenę dar ištraukė tą skepetą su į mazgą įrištais jos papuošalais, net buvo keista, kad iškart ją ir užčiuopė, nes jei likimo užgaida būtų lėmusi jai pradėti kraustyti nuo kitos kišenės, joje ji neabejotinai būtų užčiuopusi pluoštelį Jono Izidoriaus jai rašytų, bet taip niekada jos ir nepasieksiančių laiškų. Bet dabar ji žiūrėjo į tą veidą, kurio apybraižas buvo įpratusi regėti taip arti nakties sutemose, į taisyklingus, dailius bruožus, į akis, kurios prisimerkdavo aistros įkarštyje, o dabar buvo atviros, stiklinės ir išvirtusiais baltymais, į lūpas, kurių skonį ir jausmą dar prisiminė ir kurių kampučiuose dabar stingo gelsvos putos ir vėmalų nubėgimai. Ištiesusi ranką ji, kaip reikalauja krikščioniškas paprotys, delnu užmerkė jo akis, ir dabar tas veidas įgavo kažkokią taikią, vaikišką išraišką, tarsi miegotų mažas nekaltas berniukas.

Regis, po to ją dar kartą supykino, nors pati, žinoma, nė nebuvo lietusi padažo, regis, ji meldėsi, verkė ir krutino lūpas be garso murmėdama poterius; kaip ten bebūtų, Jonas Kareivis ją taip ir atrado — išsileidusiom sruogom, paklaikusiai drebančią, šnabždančią maldą, iš baimės susiveržusią pečius savo skara, sukryžiavusią rankas ant krūtinės ir linguojančią pirmyn atgal, nesugebančią išlementi žodžio, mikčiojančią, kūkčiojančią, ir tame beprotybės paveiksle buvo kažin kas gyvo, tikro, ir Jonas Kareivis puikiai žinojo, ką jam tai primena, pernelyg gerai paminė, bet nuvijo tą mintį šalin, ir su juo buvo užsimiegojęs Benkartėlis, dėl kurio ponia Norvaišienė iškart sunerimo, betgi o ką jam, vienarankiam seniui, beliko daryti — juk suprato, kad jam reikės šiokios tokios pagalbos, ir dabar reikėjo ją iš čia išvesti, paguldyti pagaliau į jos lovą, nes jai reikėjo pamiegoti, atsigauti ir nekelti įtarimo, kuo mažiau žinos, kas čia įvyko, tuo geriau. Jiems likus vienudu su Benkartėliu, jam lyg ir pagailo to vaiko, bet senis tik gūžtelėjo pats sau pečiais: karas yra karas, ne anksčiau, tai vėliau vaikiui teks su tuo susidurti, ir dabar reikėjo spręsti, ką daryti su tuo pustuziniu tysančių, apsišikusių, apsivėmusių ir sutrauktų švedų. Benkartėlis nedrąsiai pasiūlė, kad, jei jau taip, reikėtų kur nors juos krikščioniškai palaidoti, bet senis tik numojo savo viena ranka, tepasakęs trumpai „užsipisime kasti", ir liepė atnešti virvių.