Silva rerum II

Garbusis medikas Aaronas Gordonas ilgais žiemos vakarais laukdavo tos akimirkos, kai, pabaigęs darbus, padėjęs į šalį plunksną ar peilį ir užgesinęs žiburį, per žvarbius kambarius ir koridorių pagaliau atšlepsėdavo į savo alkovą, tą šilumos salelę atšiauriame pasaulyje, kurioje, kaip kas naktį, lovoje boluodavo šiltutėlis jo Rivkos kūno volelis po kaldra — tarsi Tora, susupta į švelnią aksominę Įstatymo mantiją[41]. Jis tyliai prisėsdavo ant lovos kraštelio ir keletą akimirkų delsdavo, idant įsiurbtų į save Vilniaus nakties nekintamybę — ūžiančią kamine ugnį, balto tamsios gatvės sniego atšvaitus ant kambario sienų, kartais sutrikdomus nešamo žiburio ar vienišo it švytuoklė praeivio šešėlio ir jo kurpių gurgždesio, vis tų pačių garsų — pavienio tolimo varpo, kimaus pamainą einančio gatvės sargybinio riktelėjimo ar į jį panašaus varnos karktelėjimo šaltyje. Aaronas Gordonas buvo išmokęs vertinti ramybę ir nekintamumą; ramybė buvo gerai, kur kas geriau už dūžtančių stiklų džeržgesį, smūgius ir riksmus antpuolio metu. Jo jis dar nebuvo pamiršęs, nors anuomet, prieš trisdešimtį metų, tebuvo dar visiškas paauglys, vaikas, tiesą sakant, kai jėzuitų studentai[42], prasiskolinę iki paskutinio siūlo galo, prikurstė miesto amatininkus ir prekeivius nusiaubti žydų palūkininkus, ir tada visą jų kvartalą, bene du šimtus šeimų, naktį prižadino pro langus skriejantys plytgaliai, volais laužiamos durys ir padeginėjamų kromų dūmai, ir jų namams kliuvo, nors jo tėvas Jokūbas Gordonas buvo irgi gydytojas ir su jokiom paskolom nieko bendra niekada neturėjo. Šito, jaunųjų gojų kvailumo ir godumo, Aaronas Gordonas niekaip negalėjo suprasti — juk į pabaigą jau nė vienas žydas palūkininkas nebenorėjo jiems skolinti, matydami, jog nėra ir nebus iš kur tiems studentams grąžinti skolų, nesgi gojų jaunimas buvo papratęs gyventi tarsi karaliai neturėdami jokių intratų[43], nors, pagalvojus, kiek ten tereikia tiems studentams — apsiausto ant pečių, stogo virš galvos ir nebadmiriauti, bet ne — jie ir gėrė, ir lošė, ir pas kekšes ėjo, o visa tai kainavo, ir studiozų dvarai, ir palivarkai jau buvo užstatyti, praskolinti, ir žydai juos jau tiesiog pavarydavo, betgi jie grįždavo, klastodavo vekselius, grasindavo, maldaudavo, patys siūlydavosi mokėti didžiausias palūkanas ir nė negirdėdavo vienintelės, per amžių amžius nesikeičiančios tiesos: „neleisk pinigų, kurių neturi"; jie rėkaudavo, kad įžeidžiama jų garbė, o paprašyti skolas grąžinti įniršdavo ir imdavo gąsdinti susidorosią, ir prasiskolinę iki pat panagių nesugalvojo nieko geriau, kaip tik savo kreditorius užpulti. Aaronas Gordonas šito niekaip negalėjo suprasti, bet gojai tam ir buvo gojai, kad elgtųsi kvailai, nes jei tik būtų buvę protingi, tai būtų ne gojai, o žydai. Bet vis tiek jis negalėjo suprasti, kaip galima jų vietoje kirsti šaką, ant kurios patsai sėdi, ir šitaip nekęsti to, be kurio negali gyvuoti, kuriam esi skolingas už pagalbą nelaimėje; štai kad ir jis pats — juk ir aklam aišku, kad buvo geriausias viso miesto gydytojas, baigęs rimčiausius mokslus Paduvoje, tarnavęs pačiam karaliaus dvare, numarinęs mažiausia ligonių, o daugiausia — pastatęs ant kojų, bet vis tiek jo ir karaliaus dvariškiai anuomet, ir dabar miestiečiai širdies gilumoj kažkodėl nekentė, nors be jo negalėjo, ir tai pas jį, galiausiai, keliaudavo paskutinio išsigelbėjimo, bet tik po to, kai būdavo išbandę visus įmanomus šarlatanus, būrėjus, žiniuonius, atgrubnagius cyrulikus[44] ir atsilikėlius savo medikus, vis dar tebetikinčius, kad visas lig vienos ligas galima pagydyti dviem būdais — kraujo nuleidimu arba klizma. Ir jis priimdavo juos, nepatenkintus, pasipūtusius, tarsi savo apsilankymu darytų jam didžiausią malonę, supjaustytais dilbiais, nuo dėlių taškuotomis kojomis ir nuo nesibaigiančių klizmų sutinusiais sfinkteriais, apsikarsčiusius keisčiausiais amuletais, gintarais, bezoarais[45], valakiško riešuto kiaute uždarytu gyvsidabriu ar flakonais su aršeniku ir kamforu; pririjusius sveikų ir trintų perlų, žarnas raižančių malachito, jaspio ir lazurito miltelių, gyvačių, rupūžių ar dar velniaižin kokių antpilų, acto ir spirito išgraužtom kepenim, ištinusiom nuo pertekliaus ir podagros kojom, užsikimšusiom nuo besaikio rijimo žarnom ir taukais užakusiom kraujagyslėm; pūvančius nuo gero gyvenimo ir pažeistus nuolatinės nešvaros — ne tik kūno, bet ir minčių nešvaros. Aaronas Gordonas jau seniai buvo pastebėjęs, kad pusė visų žmogiškųjų ligų, kad ir kokia paciento kilmė ar tikėjimas, kyla iš pastovaus būdo bjaurumo, ydų ar silpnybių ir kad, antai, ūmaus temperamento rėksniai dažniausiai virsta pakirsti apopleksijos, o užguitieji, savyje nešiojantys įsisenėjusią širdgėlą, dažniausiai iš vidaus yra sugraužiami vėžio, prieš mirtį prasimušančio į kūno paviršių raudonomis nevilties žnyplėmis ant pilvo; girtuokliai, kaip bebūtų keista, priešingai nei į degtinę išsaugoti nardinami kunstkameros gyvių pavyzdžiai, nuo spirito ne išsilaiko amžiams, bet tarsi obuoliai paruduoja iš išorės ir pūva iš vidaus; o apsirijėliai kenčia nuo tinimo, pūtimo, sutrikusios cirkuliacijos ir galiausiai miršta išduoti sustojusios širdies, pavargusios nešioti tokį papildomą svorį. Ir net vietinė liga, pasireiškianti bjauriais veido spuogais ir plaukų kaltūnais, būdinga tik šiems kraštams ir jau Europos medikų bei keliautojų spėta taip ir pavadinti — „lenkiškąja" — iš tiesų tebuvo simptomai menkos dvasios ir netikusio gyvenimo būdo, mat net ir pasiturintys žmonės čia dažniausiai buvo gan apsileidę, nelinkę praustis, skustis ir prisižiūrėti, rydavo nesaikingai ir kada užsimanę, be to — riebiai, maišydami skirtingą maistą, kurio net tą pačią dieną vartoti nederėjo, gėrė be saiko, ką ir kalbėti apie puotas, kurių maisto ir gėrimų tiesiog juokinga gausybė tapdavo ne švente, o pačia didžiausia, negailestinga kankyne jų kūnams ir virškinamojo trakto išbandymu, tad ir paakiai buvo daugelio patinę, vos peržengę trisdešimtį daugelis jau vaikščiojo su trigubu pagurkliu ir liulančiais žandais, veidai buvo paburkę ir ėjo dedervinėm, o nešukuotuose plaukuose veisėsi gyviai ir mesdavosi kaltūnas, tad nieko nuostabaus, kad jau nebe pirmą dešimtį metų dauguma vyrų skuto galvas plikai ar palikdavo tik kelias sruogas viršugalvy, ir pastaruoju metu net įsivyravo panieka tiems, kas rengėsi pagal užjūrio madą, trinko ir kvėpino plaukus, ir tai juos paniekinančiai šiepė jų pačių skusti tėvynainiai, tie patys, kurie žydus vadino nešvariais ir tie patys, kuriuos priimdamas apžiūrėti Aaronas Gordonas kartais greta dėl visa pikta pasidėdavo acte pamirkytą nosinę ar kvapiųjų druskų flakoną, nes šiems nusivilkus marškinius prisižiūrėdavo ir prisiuostydavo tokių dalykų, kad nuo prakaito iššutusios, traiškanotos pažastys geltonai susicukravusiais sprindžio ilgio gaurais tebuvo gryni kasdieniai niekai. Miesto vandens dabar tikrai būta užteršto, tą pripažino visi vilniškiai daktarai, patarinėdavę vengti ne vien gerti vandenį, bet net ir juo praustis, nors čia kaip sykis Aaronas Gordonas su jais ir nebūtų sutikęs, nes vandenį juk galima buvo užvirinti ar bent jau apsitrinti kūną skepetėle, pamirkyta kvapiame acte, bet kad daugelis tingėjo ar šykštėjo, tai jau buvo visai kitas reikalas. Betgi garbusis Aaronas Gordonas seniai jau nebesmerkė ir mintyse neteisė savo ligonių, o žiūrėjo į juos tiesiog kaip į įdomius atvejus, kaip į simptomų komplektus, tiesiog kaip į ligų istorijas, ką ten į istorijas — tiesiog kaip į ištisus ligų romanus su prologu, greičiau ar lėčiau besivystančia eiga ir epilogu, kuris paprastai nedviprasmiškai ir visai neišmoningai būdavo dvejopas — arba laimingas išgijimas, arba neišvengiama mirtis, nors, tiesą sakant, Aaronas Gordonas kartais sau tyliai mintyse pajuokaudavo, kad ir pats gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir anksčiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi. Visa tai — kad atsisakydavo net mintyse teisti savo pacientus, sakyti jiems pamokslus ir gėdinti dėl ligų, mokėjo pasijuokti ir net ligoniui pakelti ūpą, ir į bet kokią ligą, metams bėgant, jis ėmė žiūrėti nebe su siaubu, gailesčiu ar skausmu, bet be jokio pasibjaurėjimo, o veikiau tik su begaliniu smalsumu, dėl kurio jam nebebuvo skirtumo, ar žvelgti į vešinčią rožę sode ar į išvešėjusią rožę sergančiojo kaktoje, — taigi, visa tai lėmė, kad šieji, apsilankę pas jį, iš tiesų neslėpdavo savo negalavimų priežasčių, ir ilgainiui kai kurie rinkosi tik jį, mat atėjus pas Aaroną Gordoną viskas buvo paprasta ir aišku — kai rodydavai jam savo opas, votis ar užleistas žaizdas ir kai ant jų jis pildavo savo prideginančius antpilus ar dėdavo raminamuosius tvarsčius, jį tedomindavo jų spalva, dydis, kitimas, jas sukėlusios priežastys; jį tiesiog domino liga kaip kūniška negalia, bet ne liga kaip Viešpaties atsiųsta bausmė už sielos nuodėmes ir gyvenimo nusižengimus. Ir Aaronui Gordonui, kaip medikui, šitoks abipusis pasitikėjimas visiškai tiko — nes jo ligoniai ilgainiui imdavo atvirauti, neslėpdavo tikrųjų susirgimo priežasčių ir sakydavo viską, kaip yra — pasakodami apie susiklijavusias savo žarnas nebandydavo jam įteigti, jog virškinimas sutriko nuo pamaldaus pasninkavimo, o prisipažindavo, kad ši būsena ištiko godžiai prisirijus dar neataušusios jauno raugo duonos; nemokšos bobutės antpilu išnuodytų įsčių nepainiodavo su skrandžio skausmais, o rodydami savo prancūziškos ligos žaizdas nemėgindavo jo kantrybės ir neeikvodavo jo brangaus laiko išsigalvodami, kad juos sugylė neaišku iš kur atskridę neregėti negirdėti vabalai. Vienas tų „vabalų sugeltųjų", pasitikėdamas žydu gydytoju ir pasidavęs jo facecijas[46] mėgstančiam būdui, ir pats mėgindavo šaipytis savo pragaištingos ligos simptomus vadindamas „Veneros pabučiavimais" ir ilgainiui, sėdėdamas pas garbųjį Gordoną, kol tasai tepliodavo tuos nelemtus pabučiavimus gyvsidabriu, juokaudavo, kad „viena naktis su Venera — visas likęs gyvenimas su Merkurijumi[47], betgi ir kartu dalinosi savo įtarimais, kur galėjo tą ligą pasigauti, ir, neištvėręs, vėl ir vėl prisipažindavo nepaliaująs ir toliau ją skleisti, ir Aaronui Gordonui šitai buvo neįkainojama, mat sekdamas savo ligonio pasakojimu jis galėjo atsekti ir užkrato plitimą ir buvo nė kiek nenustebęs, kai, suvedęs pasakojimų galus į vieną, aptiko, kad dar trys tos pačios grandinės grandys iš tiesų buvo jo pacientai, visi skirtingų luomų ir viens kito nė nepažįstantys, bet įstabiausiais ir keisčiausiais būdais, įnoringais likimo, gašlumo ir neištikimybės vingiais nė nenutuokdami apsikrėtę nuo vieno ir to paties pradinio šaltinio. Tuo tarpu tas Veneros nubučiuotasis iš tiesų buvo vienos garbiausių Vilniaus giminių palikuonis, tikras didikas, jau nebe pirmus metus besinešiojantis šią pragaištingą ligą, visų atstumtas, jau pradėjęs slėpti ir savo nykstantį veidą ir kartkartėmis jau kamuojamas ūmių trumpalaikės beprotybės priepuolių, bet, kaip bebūtų keista, tai jam, tam aštrialiežuviui žmonijos nekenčiančiam didžiūnui, Aaronas Gordonas jautė patį nuoširdžiausią gailesį ir tam tikrą dvasinį artumą — galbūt dėl to, kad abu jie mokėdavo karčiai pasijuokti iš visai nejuokingų dalykų, o galbūt ir dėl to, kad, kiekvienas savaip, abu buvo atstumtieji ir todėl itin gerai vienas kitą suprato.