Silva rerum II

Metams bėgant jį vis labiau ir labiau domino tokie keisti, niekuo nepaaiškinami atvejai; ligos, be akivaizdžiai aptinkamos priežasties neaiškiai ėdančios kūnus, ir jis tuos atvejus kolekcionavo tarsi koks didžiūnas kunstkameros retenybes, tik štai Aaronas Gordonas rinko jas ne į stiklo dėželes, ne į stiklainius su spiritu ar džiovintu pavidalu, bet rinko jų aprašymus į savo stalčių, su tvarkingais statmenais skirtukais ir įrašais jo ranka: Blogas kraujas, Pilvo ligos (šias skirstė į skrandžio, žarnyno ir išeinamosios), Podagra, Galūnės (rankos ir kojos), Moteriškos, Oda (opos, votys, traiškanos, smulkūs bėrimai), Parazitai (kirmėlės, erkės, vabalai), Užkratai, Sifilis ir Nepaaiškinami atvejai. Jų, tų nepaaiškinamų atvejų, deja, jo stalčiuje buvo daugiausia — net keli sprindžiai statmenų popieriaus lapelių, bet dėl to turbūt buvo kaltas jo žingeidus ir nepatiklus būdas, mat tai, kas kitiems jo kolegoms medikams būtų buvę aišku kaip dieną, jis, kamuojamas klausimų, kartais priskirdavo prie Nepaaiškinamų. Turėdamas laiko, jis ieškodavo atsakymų ir aprašymų pripažintų medikų raštuose, ir kartais jų rasdavo, ypač garbiojo rabino Saliamono del Medigo[48] iš Kandijos traktatuose, ir šio išmintingo tautiečio mokiniu save jis ir laikė, nors tasai buvo miręs dar gerokai prieš pačiam Aaronui gimstant, bet negi toksai niekniekis kaip kad apmaudus kelių dešimčių metų prasilenkimas laike, tikras akimirksnis amžinybėje, galėjo turėti įtakos, jei du žydus medikus siejo jų požiūrių bendrybė ir toks pat žvilgsnis į pasaulį valdančius dėsnius? Tad Saliamonas del Medigo, miręs dar gerokai prieš pačiam Gordonui gimstant, šiam buvo gyvesnis už daugelį gyvųjų, nes tebegyvos buvo jo mintys ir jo moksliniai samprotavimai, ir Aaronas Gordonas netgi įrėmintą popierinį Saliamono del Medigo konterfektą turėjo pasikabinęs ant sienos ir tai į jį, susidūręs su nepaaiškinamu atveju, žvelgdavo ir mintyse kreipdavosi patarimo, jis susirašinėjo ir su paties del Medigo anūku, dabar gyvenančiu Gardine ir persivadinusiu į Gorodinskį, ir tai jam, susidūręs su nepaaiškinamu atveju, rašydavo, prašydamas, jog šisai pakeltų šį tą iš šeimoje likusių senelio užrašų ir paieškotų bet kokių užuominų jį dominančiu klausimu, kol neapsikentęs Gorodinskis, išvargintas to nuolatinio kilnojimo, vieną gražią dieną pasiuntė jam ryšelį protėvio raštų su prierašu, kad jei norįs dar, šis tas turėtų būti užsilikę ir tarp Radvilų dvaro Vilniuje popierių, ir tai su šiuo laišku Aaronas Gordonas, nė netikėdamas, kad jam pasiseks, patraukė į pustuščius Radvilų rūmus — vakuojančius, apgyvendintus dabar daugiausia kareivių ar Radvilos administratorių ir nuomininkų, ir tik per atsitiktinumą, išaiškinus savo profesiją, jam tada pavyko įkalbėti vieną rotmistrą, idant leistų pasižiūrėti, ar nėra po visų karų ir antpuolių užsilikusių popierių, ir ten, viename rizalito rūsių, išties kai ką ir rado, ir jis pradėjo siūlyti auksą, būtų sumokėjęs bet kiek, bet, žinoma, niekas iš užsispyrusių karininkų nė negalvojo jų jam parduoti, tyčia, erzindami sakėsi verčiau panaudosią tuos popierius prakuroms, ir tik tas vienas rotmistras, tebūna jam Hašemas[49] amžinai maloningas, turėjo tiek proto, jog kitus įtikino, kad jei išnešti seniai mirusio Radvilos mediko popierius ir draudžiama, tai bent jau galima leisti tam žydeliui sėsti ir per kelis kartus pasidaryti jų nuorašus.