Silva rerum II

Ir jis dabar jodamas į Biržus karčiai galvojo apie kitką — o kaip galėjo būti, jei iš tiesų būtų pavykęs jų protėvių planas ir anuomet būtų išdegusi ta liūdnai pagarsėjusi Kėdainių unija, sumanyta prieš pusę amžiaus, ir keistas dalykas, bet anksčiau gi jie, pasipūtę kaip gaidžiukai, ir jis, ir jo pusbroliai, ir daugelis jo amžiaus bajorų, vos ne šaipėsi iš savo senelių ir iš savo tėvų padavimų apie kažin kokį nepavykusį sąmokslą, neva turėjusį įrodyti, kad teisiškai didžiojo etmono Jonušo Radvilos sudarytoji unija su švedais vis dar tebegalioja, apie paslėptus raštus, dokumentus ir neva keturis laikrodžius, įteiktus paties etmon o patikimiems bajorams vietoj atpažinimo ženklo, ir priesaką visa tai ištraukti, esant palankiam politiniam momentui, ir paskelbti tą uniją teisėta. Ir būdamas mažutis, jis akis išpūtęs klausydavosi prie židinio savo tėvo pasakojimų apie jų senelį, retos garbės ir padorum o žmogų, neva turėjusį vieną tų laikrodžių ir ypatingos svarbos raštus, nurodančius, kad iš tiesų visi kunigaikštystės didžiūnai pasirašę tą sutartį, tik va kai kurie vėliau išvertė skūras ir savo parašų išsižadėjo, bet jo garbusis senelis taip tų popierių niekada ir neištraukęs, ir jo giminaičiai kartais jį traukdavo per dantį dėl nevykusių maištininkų, o pusbrolis tai ir atvirai juokdavosi, sakydamas, kad tokie maištai — tai kaip bezdalai vandeny, ir jų tėvai irgi kažką rezgė, tik jie taip niekada ir nesužinojo ką, bet atėjo metas, ir jis turbūt atėjo kartu su jo kartos branda, kai ir jie, jis ir jo amžiaus bajorai, nusprendė, jog kažką reikia daryti, taip toliau reikalai neis, nes šitokia netvarka, šitiek intrigų, tiek melagingų priesaikų ir iš piršto laužtų nuosprendžių, tiek papirkinėjimo ir parsidavėlių valdžioj prie gero neprives, ir, galų gale, reikėjo galvoti ne vien apie sąžinę prieš Dievą, ne vien apie tikėjimą ir tėvynę, bet ir apie paprasčiausią dalyką — jei viskas taip risis žemyn ir toliau, tai baisu ir pagalvoti, kaip teks gyventi jų pačių vaikams, ir čia buvo, iš tiesų, pats didžiausias ad majorem gentis gloriam — ne tik tam, kad neraudonuojant, švaria sąžine būtų galima žiūrėti žvelgiant į akis savo protėvių portretams galerijose, bet ir tam, kad tavo paties vaikai galėtų tarti tavo vardą neraudonuodami, reikėjo kažką daryti. Ir buvo aišku, kad pirmiausia reikia atsikratyti Sapiegų jungo, o antriausia — ir dėl šito, kad ir po ilgų ginčų, jie irgi sutarė — reikia vieną kartą baigti su tom nepabaigiamom elekcijom ir išsirinkti valdovą, pradėsiantį paveldimą dinastiją, kaip visam sviete priimta, geriausia — ne iš savų, nes juk niekas nenorės pripažinti kito brolio bajoro viršenybę, ir geriausia — kokį valdyti įgudusį užsienio karalių, o Augustas Stiprusis, regis, puikiai tam tiko, mat buvo tikras vyras, ir dar vokietys, ir apsistatęs nekvailais patarėjais, kurie ką jau ką, o tvarką įvesti mokėjo, ir taip, kaip Augustas Saksas su pasimėgavimu tiesė naujas, plačias, balto mūro gatves Drezdene, kaip jau buvo pradėjęs griauti Varšuvos lūšnas, taip ir savo pavaldiniuose ir valdose jis matė struktūrą ir architektūrą, ir jo armija buvo muštruota ir uniformuota, o tvarka — paprasta ir aiški, ir galėjo patikti ji ar nepatikti, bet ji buvo protinga ir dėsninga, ir suprasdavai, kas ir kodėl, ir mokesčiai bei muitai galėjo slėgti savo didumu, bet jie grįždavo grįstais saugiais keliais, naujomis špitolėmis ir lazaretais, tvarkingais teismais ir blaiviais, nepaperkamais valdininkais, ir daliai lenkų, kurie andais nė karūnuoti Sakso nenorėjo, jau pradėjo pritikti naujoji tvarka. Ir buvo ne mažiausios reikšmės dalykas, kad ypač lenkų ponai jo nenorėjo, pamanyk tik, nė karūnos brangenybių anuomet vainikuojantis jam nesiteikė atrakinti, ir idant nesulaužytų seno papročio, dieviškos tvarkos ir aštuonių užraktų ant karūnos lobyno Krokuvoje, Sakso šalininkams net teko griauti it plėšikams regalijų saugyklos sieną, ir Jonas Izidorius Norvaiša vis pamanydavo, kad kartais jiems visiems labai trūksta to karališkų didžiavyrių gebėjimo imti ir išgriauti sienas, jei siekiant savo tikslo niekas durų nepuola atidaryt. Jiems verkiant trūko to ryžto, tų vyriškų kiaušų imti kitąkart ir pasiryžus padaryti, nes geriausi siekiai Lietuvos kunigaikštystėje dažniausiai paskęsdavo svarstymuose, dvejonėse, abejonėse ar netgi bylinėjimuose, kas teisesnis ir kas viršesnis, ir tie kilnūs ketinimai, užuot armotos šūviu valingai pramušę kliūtis, tik neryžtingai supurpdavo vietoje kaip bezdalai vandeny. Taip Jonas Izidorius ir pasakydavo kuo nors nusivylęs — „kaip bezdalai vandeny", ir iš jų Vilniaus nutarties karūnuoti Augustą, stiprųjį Saksą, Lietuvos karaliumi irgi teišėjo paperdimas į vandenį, nors kas galėjo anuomet Vilniuje ar anuomet Biržuose pagalvoti, kad toji jų unijos išardymo nutartis mažne po metų bus gėdingai viešai Varšuvoje sudeginta, jie patys — apšaukti išdavikais ir Vilniuj, ir pačioj Varšuvoj vos po metų šeimininkaus tas išblyškęs švedų geibena Karolis, o stiprusis Augustas kad ir atkovos Lenkijos sostinę, bet patirs šitiek pralaimėjimų, jog bus priverstas atsisakyti karališko sosto, ir kurgi jis dabar? Nuverstas, abdikavęs, Saksonijoj ar kariaujantis už austrus, o vietoj jo — tas Leščinskis, niekam nežinomas, švedų į sostą įkeltas vaivadėlė, bijantis ir pirstelėti be to mėlynaskvernio generolo Arvido Horno, ir generalinė netvarka visoj šaly. Ir netgi jo geradarys, didysis kancleris Karolis Stanislovas Radvila, pramintas Teisinguoju, sakyk tu ką nori, buvo kad ir didžios išminties, bet minkštoko būdo žmogus, ir, regis, jam vis dažniau atrodydavo, kad nieko čia nepakeisi, tad verčiau didikams nesipykti, ir jis meistriškai taikė opozicijos priešus, buvo puikus diplomatas, betgi kartais, Jono Izidoriaus galva, reikėjo ne taikytis, o trinktelti kumščiu į stalą, nesgi net patarlėj sakoma, jog leisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užsilips, ir kai kurie jau lipo ant galvos, tvarkėsi kunigaikštystėje kaip savam kieme ir tvarkėsi neišmanėliškai, negalvodami apie rytdieną, ir dabar jau jie visi buvo pradėję pjauti jų kvailumo pasėtas negandas.