Silva rerum II

Ir kitas dienas jie linksminosi be sąžinės graužaties, laužydami Dievo įsakymus, tarsi romėnai pagonys varžydamiesi, kuris kurį pranoks prakilnumu, išlaidumu, ištvirkimu ir nuodėmių įmantrumu, iki kol atėjo kovas, ir tada, pagaliau, šiek tiek išsiblaivę, abu valdovai, karalius ir ciesorius, prisiminė, ko čia atvykę, ir pasirašė sudarą jųdviejų sąjungą prieš švedus, atsiglėbesčiavo, atsibučiavo į skruostus ir, kankinami baisių pagirių, išvyko su svitom savais keliais, palikę šviesiausiąjį Karolį Stanislovą Radvilą, Biržų miestą ir apylinkes skaičiuoti abejotiną pelną ir nebejuokingus pilies nuostolius. O dar po penkių mėnesių ten tykiai ir netikėtai, be puotų ir trimitų, be kekšių ir karietų, be vyno ir eršketų, be galionų ir be plunksnų, o tik su savo mėlynomis, stora geltona oda kraštuotomis uniformomis ten apsireiškė švedai, užėmė pilį, perėmė pabūklus ir šaudmenis ir įsikūrė ten, regis, ilgam; ir kita jų mėlynai geltona banga jau judėjo žemyn, į pietus, į Vilnių, o rusų ciesorius buvo dingęs su visais savo pažadais, kas iš to, kad ruseliai dar dukart iš švedų atėmė Biržus, tiesa, jau visai Lewenhaupto[40] išsprogdintus, pats ciesorius dar penkiom dienom ten buvo užsukęs, betgi dabar čia skirtingos kariaunos vaikščiojo, kaip kad vaikščiojama pirmyn atgal per pereinamą kiemą, ir kai kas net kalbėjo, jog visos sąjungos būta tik melo, skirto Lietuvos kunigaikštystei ir lenkams pakirsti, o patiems rusams išeiti prie Baltijos jūros. Ir šventė baigėsi, ir prasidėjo ne pagirios, o tikra sumaištis, ir dar kitą vasarą švedai jau siaubė net Vilnių ir buvo visur, kur pažvelgsi, o jie, lietuviai, ne kovojo, o tik bandė atsilaikyti, kaip užsispyrę atėjūnų spardomi nusilpę šunys, nenorintys trauktis iš įprasto guolio ant tako, ir blogiausia buvo, kad jų vadai dažnusyk jiems duodavo priešingus įsakymus — vienas liepdavo trauktis, kitas — eiti atakon, o tada tarpusavyje dar susipykdavo, kurio įsakymas viršesnis, tad dažniausiai tekdavo kliautis savo pačių nuovoka ir kautis kaip mokant, ir, turint tai galvoj, jie dar visai gerai laikėsi, bet Jonas Izidorius giliai sieloj žinojo, kas kare blogiausia. Ir tai nebuvo nei mirtinas nuovargis, nei kruvinai pūliuojančios pavadžių nuospaudos ant delnų, nei balne nutrankytos sėdynės ir stuburgaliai, nei nuo nemigos traiškanojančios akys, bet tai, kad jie, nepaisant viso pralieto kraujo, dabar pernelyg dažnai, tiesiog nuolat, traukėsi ir pralaiminėjo, ir tai buvo blogiausia, nes tie pralaimėjimai augo kaip žvynai ant jų, jie dengėsi tais pralaimėjimais virsdami į karo nevykėlius, ir tie pralaimėjimai svarino tarsi akmenys po kaklu kaskart jiems einant į naują mūšį.