Silva rerum II

Ir Jonas Izidorius Norvaiša garsiai atsiduso, ir pats sau nejučiom papurtė galvą, nes kas gi, iš tiesų, galėjo pagalvoti, kad viskas taip apsivers, ir jis šimtąjį kartą sau uždavinėjo klausimą, kur ir kada jie, konfederatai, padarė klaidą ir ar apskritai tos klaidos galėjo išvengti, betgi nebebuvo laiko šitokiems svarstymams, dabar reikėjo žiūrėti sau po kojom, tai yra — po žirgo kanopom, ir įtempti pavadžius jį prilaikant, nes jo būrys jau artėjo prie Biržų ir šalčio vaiskumoj jau matėsi pilki tvirtovės pylimai, įsirėžę į lauką tarsi keturkampė žvaigždė, o ant kelio vis dar galėjo būti įšalusių ir įstrigusių geležies dyglių, užsilikusių nuo nesenų mūšių, tad reikėjo nežiopsoti, nes jiems dabar tik apšlubusių arklių betrūko. Ir pilies vaizdas buvo toks nykus, kad andainykštės puotos, auksas, sidabras, šilkai ir brokatai, vynas ir skanumynai dabar atrodė tarsi iš kito pasaulio, mat sienose dabar žiojėjo akli išdaužti langai, pusė rizalito buvo nunešta patrankų sviedinių, suskaldytos kiemo skulptūros voliojosi sniege ir tarp barkšančių lentgalių, šlamšto ir nuolaužų apmaudžiai aukštyn kojom smaksojo ūsuoto Marso galva su šalmu, greta — nudaužta Veneros ranka su viena krūtim, aitrūs kūrenamų pečių dūmai rūko ne pro užakusius kaminus, o sunkėsi pro langus ir plyšius, ir vien tvirtovės vartai prie pakeliamojo tilto, vien kareivinės ir keli trobesiai dar tebuvo išlikę; tik jie, tik pilkšvas dangus ir tik tolumoj tarpkalnėj tvyrantis ežeras, kurio šalti, pilkai žali vandenys jam priminė priekaištingas ir tokias pat šaltas Onos Kotrynos akis, bet niekas, jau visiškai niekas Biržuose nebeminė andainykščio šilkuose skendinčios Fatimos žvilgsnio ugnies, pertekliaus, lėbavimo ir besaikės prabangos laikų. Jono Izidoriaus čia laukė būstas kareivinėse, jei tik toks skambus pavadinimas derėjo tokiems griuvėsiams, kiek skystas Radvilos pašauktinių bajorų būrys, šioks toks arsenalas, inventoriai ir šalta, niūri žiema be jokių prošvaisčių, betgi pirmiausia jis po kelionės, šiam vakarui, norėjo pačių paprasčiausių dalykų — stogo virš galvos, kokio viralo ar keptos vištos, karšto alaus, guolio, bet kokio, kad ir paprasčiausio šiaudais iškimšto maišo, ir, jei tik yra, kokios vietinės moters, idant tą guolį nakčiai sušildytų.

V