Ir taip, garbusis Aaronas Gordonas dabar turėjo bene pilniausią Saliamono del Medigo raštų rinkinį visoje kunigaikštystėje, jei, žinoma, neskaičiuosime Trakų karaitų, ir dar turėjo didžiulį Nepaaiškinamų atvejų sąrašą, kuriame buvo ne vieno jo pastebėjimai, bet ir daugybės jo kolegų ar buvusių mokinių jo prašymu iš visos karalystės ir kunigaikštystės, iš Krokuvos Kazimiežo, iš Varšuvos, Liublino, Sandomiežo, Lvovo, Radomo, Nesvyžiaus, Naugarduko, Vilkmergės, Upytės, Biržų siunčiami aprašymai: ir keisčiausių auglių deskripcijos su piešiniais, ir nesuvokiamo atsparumo užkratams atvejai (kaip kad tasai, atsiųstas vieno lazareto gydytojo, visą gyvenimą slaugiusio raupsuotuosius ir prižiūrėjusio jų žaizdas, bet taip niekada ir neapsikrėtusio), ir stebuklingai netikėti bergždžių įsčių pastojimai, ir pasakojimai apie nelaimėlius, visą gyvenimą po oda nešiojančius suakmenėjusius savo pačių dvynių gemalus, ir šiaip visokie įdomūs fiziniai atvejai, kaip kad tasai, prieš kelerius metus atsiųstas jo buvusio mokinio, karo lauko chirurgo Jono Rakovo, dabar vargstančio Biržuose, ir pasakojantis apie neįtikėtiną amputaciją, kai vieno vargšelio nupjautos rankos pirštai dar gana ilgą laiką judėjo ir krutėjo it nukirsdinta višta, vis dar strikinėjanti ratu, ir galiausiai sustingo tarsi sudėti persižegnojimui — ir kuo gi tai galima buvo paaiškinti? Aaronas Gordonas buvo įsitikinęs, kad atsakymai į visus klausimus iš tiesų glūdi pačiame žmogaus kūne, jo sandaros raizginiuose, perlamutru žvilgančiuose organuose ir raudonus belapius medžius primenančiose kraujagyslėse ar baltame didžiuliame raukšlėtame smegenų bobausyje; visoje toje atskiroje pasaulį kažkokiu būdu atkartojančioje kūno sistemoje, tebūtų reikėję tik nuodugniau visa tai ištirti ir panaršyti, betgi Aaronas Gordonas su skrodimais turėjo būti ypač atsargus, ypač dabar, ypač kai valdžioje atsidūrė tokie bepročiai kaip Stefanas Žuchovskis[50], kurį netgi andainykštis karalius Augustas Saksas buvo paskyręs savo sekretoriumi", ir kurie tik ir žiūrėjo, prie ko čia prikibti, nevengdami, kaip tąkart, prieš dešimtį metų, taip prikankinti sava mirtim Sandomieže mirusios kažkokios mergaitės motiną. Jam šiurpdavo oda vien pagalvojus, kad tie gojai šitaip galėjo pasielgti su kūdikio netekusia vargše, kuri neturėjo pinigų savo vaikui palaidoti, tad jį atnešė bažnyčion tikėdamasi kunigų susimylėjimo. O ką gavo?