Silva rerum II

Šaunusis rotmistras Jonas Izidorius Norvaiša, nors ir pakrikštytas šventojo Izidoriaus garbei su viltimi, kad gausins giminės žemes ir turtą[33], buvo tikras karys nuo pat prigimimo — žaidė tik su mediniais kardais, lankais ir žirgeliais, vėliau anksti į rankas paėmė tikrą ginklą, šiokie tokie mokslai jam ėjosi sunkiai, ir savo tėvo — pagarbiai bijojo, o Joną Kareivį — mylėjo it savą. Parako išdagos ir kraujo kvapas Jonui Izidoriui atstojo geriausius kvepalus, jis mėgovyrijos draugiją, jos susitelkimą ir tylą ar, priešingai, — drąsinančius šiurkščius pokštus prieš mūšį, tos vyrijos brolybę — po kovos, kai apraudami žuvusieji, o likę gyvi švenčia kaip patrakę išsaugotą gyvastį, ir jis žinojo, kad ginklo brolis — tai tas, kuris lieka šalia, net kai kraujo brolis išduoda, ir net pasitaikančios pulke rietenos, vaidai ar pykčiai, stipriųjų kumščio galia ir dvasios viršenybė prieš silpnuosius jį džiugino, kaip kad džiugina gaivus oras. Jam patiko paklaikusių žirgų žvengimas ir artilerijos salvių griaustinis, o didžiulių špižinių karo būgnų dundenimas jam palaimingai sutapdavo su jo paties baimingais širdies dūžiais, ir kai sustojus vakarėjant nuo tų būgnų būdavo nuimamos ištemptos odos ir jie virsdavo katilais virš laužo ugnies — jam patiko ir prastas kareiviškas viralas, ir kietas guolis apskritoj palapinėj po žvaigždėtu dangum, patiko žvalgyba, planavimas, puolimas, pergalės, triumfas ir ėjimas į mūšį, kai akla drąsa paima viršų prieš norą gyventi, ir jam netgi patiko paties gaunamos žaizdos skausmas, svarbu, kad ne luošinančios, ir patiko justi savo kardą, smingantį į svetimą kūną, nes tomis akimirkomis jautėsi didis, narsus, neįveikiamas — kai iš tiesų širdies gilumoje pats žinojo esąs paprasčiausias bailys.

Juk išties jis visko bijojo dar nuo vaikystės — bijojo šalčio, vorų, lervų, mirties; bijojo vinimis prikalto Nukryžiuotojo krauju gargančiomis žaizdomis bažnyčios bobinčiuje ir mirtinai bijojo barškalais kleketuojančių raupsuotųjų pakelėse, bet, stebėtina, kartais bijojo ir viso to, kas sava, arti ir ranka pasiekiama: bijojo savo tikros motinos — kad supykusi toji išeis į vienuolyną ir paliks juos, ir bijojo savo paniurusio tėvo rykštės; ir tik kitur, svetur ir tarp svetimų, kur niekas jo nežinojo, jis galėjo jaustis narsus ir būti iš naujo, patsai savimi. Bet labiausiai jis bijojo savo paties žmonos — apmaudžiai, nes tai ją iš pradžių tikėjo būsiant vienintelę iš savų, kurios nebijos, o ji jam tapo tikriausia jo baimės tvirtove, kurios jis, nepaisant visų jo manevrų, taip niekada ir nepajėgė iš tikrųjų paimti. Jam ją prirodė — jo šviesybė geradarys Karolis Stanislovas Radvila, priglobęs jį dar jauną, nes jojo dėdė, kunigaikštystės kancleris Dominykas Mikalojus, su Jono Izidoriaus tėvu, pasirodo, jaunystėj lošdavę kortomis; taigi, geradarys dabar juo rūpinosi daugiau nei paprastu dvaro klientu, sakė: daili, senos giminės, geros veislės; kas, kad beturtė, būtų turtinga — galėtumėt tik pasvajoti apie tokią kilmingą, reikėtų pačiam gerai pagalvoti — žemių turit, bet, kaip sakoma, ad majorem gentis gloriam, derėtų pagerinti veislę; imkit, tik imkit ir nežiopsokit, mano mielas, kraitį jums duosiu. Ir ji jam pritiko nuo pat pirmo karto, kai ją pamatė — prakilni, išdidi it karalaitė, žaliom tarsi ežero vandenys akim, ir tos akys, kai žvelgė į jį, buvo sklidinos baimės ir susižavėjimo, ji raudo, drovėjosi, negalėjo žodžio ištarti, nes buvo skaisti ir gerai išauklėta, ir jis manė, kad jokio vargo nebus — juk jau buvo patyręs su moterimis. Ką ten prityręs — daug jų turėjo per savo gyvenimą, pirmosios buvo dar per mokslų keliones kartu su Jonu Kareiviu, jie lankė jas užeigose ir viešnamiuose, ir jos visos buvo džiugios, saldžios, šiltos ir mielos, ir pačios lipo prie jo, nors jis dažniausiai nieko nė nedarė, nė kalbėt nereikėjo, o jau kai mažumytį pasimeilindavo — tai reta kuri atsispirdavo, kaip kad vargšė Milkantų Antanina, šiene kartojusi „ne, ne", nors jos visas jaunas kūnas veržte veržėsi į jį ir sakyte sakė „taip", ir gaila, kad gimdydama mirė, betgi jo šviesaus atminimo tėvas, amžiną jam atilsį, jų pavainikio nenuskriaudė, tik visas pats nutikimas jį atgrasė nuo jaunų ir skaisčių, ir jis bevelijo patyrusias, žinančias, ko nori, ir mokančias apsisaugoti nuo nelauktų kūdikių, o jam tapus rotmistru jos pačios jam krito į glėbį kaip prisirpę obuoliai, ir jie, jis ir jo pusbroliai, neblogai jų pataršė ten Vilniuje, tarpuose tarp sąmokslų, seimų ir politikos, bet žmona tai buvo visai kas kita.