Silva rerum II

Keistai Viešpaties ar atsitiktinumo valia susiklostė tas jo gyvenimas, ir ne tik dėl tų moterų, ne tik dėl to, kad toks mergininkas kaip jis gavo sau žmoną, kuri jam panorėjus pasinaudoti sutuoktinio pareiga arba sirgdavo, arba atgailaudavo, betgi ir viskas keistai susiklostė — argi būtų galėjęs kas pagalvoti, kad viskas taip pasisuks? Septyneri metai praėjo nuo to laiko, kai jis jojo ta pačia kryptim kaip dabar, link Biržų — irgi sausiui besibaigiant, užšalus keliams, lygiai taip raitas, tik arklio tada būta kito, geresnio, bet jis pats buvo su ta pačia uniforma, kirasa, kailine kepure ir šuba[34], su savo žmonių būriu, gal tik vienu dviem randais mažiau sužalotas, o betgi anuomet jautėsi tarsi visas pasaulis plytėtų po kojom — savo geradario mylimas, supirštas ir sutuoktas su Ona Kotryna, ir net jos užsilikęs mergiškas baikštumas tada dar nebuvo jam tapęs atgrasus, o ji jau nešiojo jo kūdikį, jis pats tada buvo pasitikintis, klestintis, su puikia ateitim ir puikiom pažadėtom pareigybėm naujoje valstybėje, mat tai jie prieš kelis mėnesius, lapkritį, prie Valkininkų sumušė tuos išdavikus Sapiegas, tai ten Jonui Kareiviui šūvis nunešė dilbį, stebėtinas sutapimas, kaip ta kulka skriejo ir kaip ištikimasis senis ištiesė ranką prieš jį tą pačią akimirką, bet jis pats liko gyvas ir sveikas ir kartu su Jurgiu Antanu Oginskiu ir Kazimieru Zaranka nuo Žemaičių, su Puzinais nuo Upytės, su Pacais ir kitais Oginskiais nuo Pakaunės ir, žinoma, remiami Radvilų, šlovingai laimėjo tą kruviną mūšį, o po savaitės Vilniuje priėmė tą nutartį, kuri anuomet atrodė didi ir prasminga, — jie, lietuviai konfederatai, pareiškė atsisaką velniop to liberum veto, kuris tik negandas nešė, ir skelbią Lietuvą atskira, nepriklausoma kunigaikštyste su paveldimu kunigaikščio sostu ir didžiuoju kunigaikščiu Augustu Saksu. Ir jei jo ir šiandien paklaustų, jis ranką prie širdies pridėjęs galėjo pasakyti tikėjęs sėkme — nes kiekgi galima buvo niautis Varšuvos seimuose, kiekgi galima buvo rietis ir papirkinėti pasiuntinius, nuncijus, diplomatus ir kandidatus ir viens kitą prieš kiekvieną elekciją, kiekgi galima buvo rinktis svetimšalius — tai prancūzą, tai neuburgietį, tai Habsburgą, tai dar kokį velnią, bet kad ir andainykštis lenkas, bajoras Sobieskis, geras buvo karvedys, bet karalius — silpnas, ir kiekvieną kartą, kas kokį desėtką metų, vis tęsėsi pasaka be galo — ėjo karalius per vartus, užkliuvo už varčios, numirė ir vėl elekcija iš pradžios, kol, vos pasibaigus vienai elekcijai, jau būdavo pradedamos regzti intrigos pasiruošti kitai, nereikėjo nė interregnumo[35] kol galiausiai į pabaigą karaliaus rinkimai priminė galvijų turgų, kur laimėdavo tas, kursai daugiau užmokėdavo, ir nuo Lietuvos čia muziką užsakinėjo Sapiegos, mat buvo susigriebę visas svarbiausias kunigaikštystės pareigybes — etmono ir vaivados, paiždininkio ir stalininko, arklininko ir maršalkos, vien tik didžiuoju kancleriu dar tebebuvo jo geradarys Karolis Stanislovas Radvila, o tie išdavikai Sapiegos vis labiau viską ėmė į nagą, jau ir miliciją savo turėjo, ir visus visur šnipinėjo, klausėsi, vogė laiškus, žudė neklusniuosius pakelėse, sėjo baimę tarp bailiųjų, ir tai — bajorų respublikoj, tarp lygių brolių? kur tai matyta! Nes bajorų laisvės — laisvėm, seimai — seimais, bet kad dauguma brolių bajorų buvo visiški pusgalviai, kokiu dar įstatymų leidimu jie užsiimti galėjo, kokie dar, po velnių, įstatymai, jei kai kurie nusigyvenę užpečkio šlėktelės savo vardą pasirašyti vos tesugebėdavo, o atvykę seimelin kartais ir savo vardo nė nebeprisimindavo, nes pildavo dieną naktį visą jo trukmę, o bet ką jau ką, tačiau jau savo nuomonę tai jie turėjo visais įmanomais valstybės gyvenimo ir politikos klausimais, nors iš tiesų, pirmai progai pasitaikius, buvo gatavi parduoti balsą tam, kursai daugiau sumokės, pavaišins ar vos išgerti įpils; ir mokėjo, ir girdė dažniausiai Sapiegos, o tie mažieji šlėktelės tik riejos ir riejos viens su kitu, toliau savo nosies nematydami, gyvendami taip, tarsi po jų — tik tvanas; sėdėjo dienų dienom per kraštus virstančia kvaila puikybe, tuščiai laidydami liežuvį ir trindami plikom šiknelėm suolus savo seimeliuose, leido savo varganą politinį uždarbį — valgį ir alų — per savo antrą galą, kai tuo tarpu Sapiegos tampė juos už virvučių kaip įsigeidę ir viską jau valdė už juos. Tad jie, tie dar likę su sąžine, su meile bajoriškai laisvei, tie, kuriems ne tas pat buvo jų vaikų ateitis, galiausiai nusprendė, kad reikia vieno valdovo, reik tvirtos rankos ir tvirtų pečių kunigaikščio kepurei, perduodamai paveldėjimo teise, todėl susitelkė ir, sumušę Sapiegas prie Valkininkų, visa tai ir surašė į aktą, ir būtent tada, atvežęs vilniškės nutarties nuorašą Bialon, jis ir pamatė Oną Kotryną.