Silva rerum II

Vynas lengvai nuslydo Turės Tibelijaus Magnussono gomuriu ir maloniai pasklido po kūną. Jam buvo šiek tiek gėda, kad dabar štai taip nederamai prarado savitvardą, nes toji Samogicijos moteriškė jį supykdė, išmušė iš vėžių savo kvailumu, savo trumparegyste ir tuo, kad išdavikiškai nederamai ieškojo pagalbos — ir tai atsidėkodama už visą jo gerumą, už jo maloningumą, už tai, kad pasigailėjo jos ir josios skurstančio dvaro, tų nevykusių netikėlių, užuot paleidęs viską dūmais velniop. Ir dabar jis nekentė pats savęs, kad taip supyko dėl jos išdavystės, pratrūko nederamai, netgi trankė kaip koks vaikiščias delnu per stalą, bet jam buvo skaudu; apmaudu dėl tokio jos nedėkingumo, juolab kad sulig kiekviena diena ji tiko jo širdžiai vis labiau ir labiau; gėrėsi jam po oda, smelkėsi į jo mintis ir jis netgi laukdavo pamatyti ją praeinant kambariais ar sėdant prie stalo, ir po šitiekos metų tarp šiurkščių kareivių jam buvo vėl malonu žiūrėti į mažyčius bruožus, į ilgus plaukus, į dailiai aksomu suveržtą liemenį ir gražius drabužius; gražu žiūrėti ir tiek, tarsi besigėrint trapia gėle, kurią bet kada gali kas nors — o gal net ir jis pats — palaužti ir sutrypti, ir moterys apskritai buvo švelnios, netvarios, kvepiančios, ir to jų švelnumo kartais taip stigo kario gyvenime — tarp pakinktų, nešvaros, nuospaudų, prakaito, smarvės, baimės, žaizdų ir mirčių, ir jis kartais truputėlį ilgėdavosi savo žmonos, kurią taip menkai pažino, o tas grožio ir švelnumo akimirkas jau buvo beveik ir pamiršęs, ir vien prisiminęs savo Lovisę jis kilniaširdiškai nelietė, nenuskriaudė šiosios, betgi ji nedėkingai to neįvertino ir elgėsi neprotingai, nederamai. Ir kai ji pasiūlė jam taurę vyno, jis tarsi pamatė sugrįžtant jos deramą elgesį ir sveiką protą, bet su šita klastinga tauta niekada negalėjai žinoti, todėl liepė jai paragauti, tačiau ji atsigėrė pati ir be baimės, ir jis — taip pat, ir dabar vynas maloniai užliejo jo pyktį ir jis nusprendė visgi būti jai gailestingas, nes, po paraliais, ji buvo graži, ir sakyk tu ką nori, graži, išdidi ir priešiška, ir jo valioje, užrakinta čia už šių durų, viena, be pagalbos ir jis pajuto, kaip kartu su jos vynu jam po kūną nesulaikomai plinta geismas, toks stiprus, kokio niekad dar nejautė, pajuto, kaip jis tvinksta, kaip visa gyvastis jam plūsta į slėpsnas it skaudus krioklys, ir dievaži, jis pamanė, niekada dar nesu buvęs toks gyvas, toks nežemiškai gyvas it patsai karo dievas, ginkluotas mirtinu savo kūno kalaviju, besiveržiančiu iš drabužių. Ir Turė Tibelijus Magnussonas jau nebegalvojo, derama tai ar ne, bet atsistojo, priėjo prie jos ir savo randuotu, kardo nuospaudų išmargintu delnu suėmė kaklą, matydamas, kaip jos iškirptė beregint rausta, ir toliau jau nieko nebegalvojo, tik tai, kad turįs tuoj pat būti vienas su ja, ji blaškėsi, plazdėjo it vėliava mūšyje, jis vargiai pamena drėskęs, plėšęs, atvarstęs drabužį, jautęs to kūno plakimą ir tekančius jųdviejų syvus, pamena ją uodęs, gėręs ir valgęs be soties, kankinęs ir glostęs, ir turėjęs ant stalo, prie spintų, tarp krintančių senų knygų srauto, ant žemės, ant nukritusios užuolaidos kaugės, tarp kutų, priremtą prie sienos ir dar kažin kur, atsigriebdamas už visus tuos metus, tik štai paskui jam sustojo širdis ir laikas, jis išsiveržė, ir, regis, jis mirė, ir prisikėlė jau temstant, ir jos šalia jau nebebuvo.