Silva rerum II

O Ona Kotryna nuo tos dienos, kai dvarą užėmė švedai, beveik nemiegojo: dienomis ji vargo duodama tylius, paslaptingus nurodymus slėpti atsargas nuo priešo kareivių, ir čia kaip tik, kad ir kaip keista, pasitarnavo riestapirštis Kristoforas Kniukšta — mat kai kas jau seniausiai buvo išgrobstyta ir ilsėjosi jo slėptuvėse, o kitką jis rasdavo būdų tyliai išnešti; dar pirmomis dienomis Ona Kotryna tramdė Joną Ankantą, mat karštakraujis Benkartėlis ne juokais rovėsi kurią naktį pritykojęs užkapoti miegantį priešą, ir Ona Kotryna su Jonu Kareiviu grasinimais ir pažadais jį įtikino to nedaryti ir išvis dvare nė nesirodyti, nes, jei tikėsime kalbomis, švedų karalius buvo bjaurus sodomitas, tvirkinęs savo gražesnius kareivius, tai ką gali žinoti, gal ir tarp švedų Milkantuose būta tokių, ir jaunam dailiam berneliui verčiau buvo nelįst jiems į akis. O dėl seno luošo berankio Jono Kareivio priešai nesuko galvos — kol jis atlinguodavo žingine ar atšlubčiodavo iš Ankantų pėsčias, beginklis, tik su lazda, niekas pernelyg dėl tokio nesuko galvos, iš kur jis, nesgi niekur toli negalėjo nueiti ir niekam pakenkti. Ir iš kurgi tie švedai galėjo žinoti, kad Ona Kotryna ir Jonas Kareivis iš tiesų dienų dienom tyliai rezgė būdus, kaip prisišaukti pagalbos, o svarbiausia — iš kur. Valstiečiai — nei savi, nei juo labiau svetimi — čia pagelbėti negalėjo, ir viskas į pietus nuo Milkantų jau buvo nusiaubta, ištuštėję ir dirvonavo iki pat Varnių, o ir vyskupo ten gi būta be kariaunos, ir jie svarstė kelią per šiaurę, iki pirmos dar tebeveikiančios pašto pastotės ar žygūno, iš kur būtų galėję pasiųsti žinią į Biržus šviesiausiajam ponui, o tas jau žiūrėtų. O vakarais Ona Kotryna lyg niekur nieko pietaudavo su priešu, mat jautė, kad tasai vargu ar žudys, veikiausiai — tik žiemos ir maitinsis, tad jos rūpestis buvo sužiūrėti, kad paliktų kuo mažiau nuostolių, todėl jau patį pirmąjį rytą ji suslėpė visa vertinga, o ir šiaip, matyti, žmogaus jo būta kilmingo, ir ji dar nuo Vilniaus antpuolių paminė, kad taip, švedai apiplėšt — apiplėšdavo, bet savo luomo žmonėms ne karo lauke nebuvo itin žiaurūs, visgi, vienaip ar kitaip, priešai ne priešai, mūšiai — ne mūšiai, bet visų tautų bajorija buvo garbingi broliai ir seserys. Ir Ona Kotryna bijojo tik vieno — kad šisai tylenis nepasinaudotų užkariautojui priklausančia teise į ją, betgi ligi šiolei jis elgėsi padoriai, iki pat to nelemto vakaro, kai nei iš šio, nei iš to atsistojo, priėjo ir žiūrėdamas tiesiai į ją švelniai palietė auskarą ir ji iš baimės net nutirpo, jai net kojas pakirto, nes jau buvo tikra — dabar jau tik laiko klausimas, kada jis ją prievartaus.