Silva rerum II

Ilgainiui tarp Onos Kotrynos ir užkariautojo švedo nusistovėjo paliaubos, sutvirtintos jųdviejų tylos paktu — jis ir jo būrys ir toliau elgėsi kaip kariai kvartirantai, nemokantys nuomos, bet ir neskriaudžiantys dvaro gyventojų, o ji, tuo tarpu, įtikino savo sąžinę, kad slaptas, nebylus, abipusiu susitarimu vykstantis kasnaktinis prievartavimas yra kaina, kurią ji kilniaširdiškai moka, prašydama Viešpaties atleidimo už saviškių gyvybių išsaugojimą, ir toji kaina vis labiau ir labiau panašėjo į taikų senų sutuoktinių vedybų kontraktą, ir nors jis, kaip ir anksčiau, įsėlindavo slapčiomis, ir jie baisingai saugojosi, kad namai nesužinotų, tik kartais, kaip tąkart, kai apačioje prisigėrę švedai savaip bliovė šventų Kalėdų dainas, jie taip ir nesuvaldydavo savo garsių aimanų, tačiau, laimei, jų niekas negirdėjo, bet, ilgėjant dienoms už lango, prievartos aktai buvo vis mažiau ir mažiau prievartingi, ir dabar Turė Tibelijus Magnussonas ateidavo ramiai, kasnakt tuo pačiu metu, visiems sumigus, tyliai, kad nekaukšėtų, už durų palikdavo savo pušnis, tykiai atsisėdęs ant lovos nusimaudavo kojines, tvarkingai sulankstęs pakabindavo kelnes, marškinius ir perpetę su diržu bei kardu ant kėdės ir išsitraukdavo paties atsineštą šluostę ar rankšluostėlį, mat deramai rūpinosi, kad nebūtų nepageidaujamų pasekmių, ir ramiausiai tam naudojo kunigų griežtai draudžiamą būdą, o pabaigęs savo juodą darbą dažnusyk dar ir likdavo ligi švintant, dalindamasis lovos šiluma su Ona Kotryna, juolab kad žiema pasitaikė tais metais kaip reta šalta ir speiguota, bet šaltis jai šiemet buvo stebėtinai nebaisus, nes dabar ji jautėsi taip, tarsi jos gyslomis tekėtų srautai gyvų skruzdėlių ar sroventų išlydytas metalas, kaitinantis ją dieną naktį iš vidaus. Taip juodu ir gyveno susaistyti tylos ir geidulių, palaimingoje saviapgaulėje, jog niekas nežino apie jų nuodėmę, nors iš tiesų visi namai viską seniausiai žinojo ir nutuokė, mat tik aklas, o ne visur šmirinėjantys tarnai ir namiškiai, galėjo nematyti išdavikiškų ženklų, o ir raustantis Onos Kotrynos veidas, žvilgančios akys, papurę blizgantys plaukai ir žvitri katės eigastis bylojo be žodžių apie nuodėmingą naktinę palaimą, beveik negraužiamą sąžinės, nes ji gi buvo priešo belaisvė, o bet ką tarnai galėjo sakyti — juk iš tiesų buvo laimė, kad priglobę priešus taip lengvai atsipirko ir buvo vis dar gyvi ir sveiki, tiesa, kad ir varžomi pusiau kaliniai bei apvalgomi, bet vis geriau, nei po velėna. Ir netgi mažoji Teofilė kažin ką nutuokė, nes nekenLė mirtinai to atėjūno ir kartą net, kaip vėliau paaiškėjo, patarta Benkartėlio, tyliai išslinkusi naktį iš savo buveinės, į paliktos švedo pušnies padą įsmeigė aštrią vinutę, ir tasai vėliau ilgą laiką skaudžiai šlubavo; ir žinojo ir Benkartėlis, ir Jonas Kareivis, ir Kniukšta, kuris ne juokais pavydėjo, o bet ką gi, išties, jie galėjo sakyti — ponus auklėti buvo ne jiems, ir žinojo kai kas ir apylinkėse, daugiausia dėkoti reikėjo Žarėnų klebonui, mat tą skurdžiai kalėdojantį dvaro prieigose sustabdė valstiečiai ir pasakė, kad Milkantai užimti švedų ir ponią jie laiko paėmę nelaisvėj, niekur neleidžia jai išeiti, nė į pamaldas, ir švedų kapitonas gyvenąs su belaisve kaip vyras su žmona, šnibždėjosi jie; taigi, šie bei tie ir apylinkėj žinojo, bet nieko nesakė, nes kraštas kariavo nebe pirmus metus ir tokių tad būta laikų — dukart pagalvojus, nereikėjo pernelyg skubėti smerkti, nes dar neaišku, kaip ten visiems būtų buvę geriau, ir kartkartėmis tik kuris nors iš namiškių, o labiausiai — Jonas Kareivis kvaršino galvą, ką apie visa tai būtų pasakęs šviesusis ponas Jonas Izidorius Norvaiša, jei tik būtų žinojęs, kas vyksta, bet jo jau čia niekas nematė daugelį metų, o ir prieš tai regėdavo tik kaip jauną mėnulį, nes jis vis kariavo, taigi, apie jį čia galvodavo gana retai.

IV