Silva rerum II

Ji jau buvo beprarandanti viltį, jau buvo beišsenkanti nuo nemigos, nuo naktinių baimių ir bergždžio laukimo to, kas anksčiau ar vėliau turėjo būti neišvengiama, kai tas nekenčiamas švedas pagaliau atėjo — visiškai atsitiktinai, dienos aky, pro praviras langines plieskiant retai žiemos saulei ir metant ant bibliotekos popierių ir knygų ryškius spindulius, kuriuose žaidė mažytės dulkelės. Ten ji sėdėjo, kaip ir kiekvieną popietę, bandydama suvesti galą su galu ir dalinti turimas atsargas į skaičių dienų, likusių iki bent jau sudygs daržai, dalinti taip, kad užtektų ir namams, ir švedams pasotinti, ir, jei bėdai prispyrus prireiks, lažininkams išmaitinti, kai vos pasibeldęs, bet nelaukdamas leidimo įėjo tas švedas, leitenantas ar kapitonas, ji neskyrė jų ženklų, ir, vos jam įžengus, ji tikrai išsigando ir šįkart — ne dėl garbės, o dėl savo gyvybės, mat rankose jis laikė ne ką kita, o laišką, prieš porą dienų slaptų slapčiausiai įduotą laišką Jonui Izidoriui Norvaišai, kurį pasiųstas bernas turėjo pamėginti nunešti iki pirmo pašto žygūno, ir švedas dabar buvo įnirtęs, jis kaži ką kalbėjo nebe lotyniškai, o švediškai, jo blyškūs skruostai buvo įraudę, pirštai gniaužė jos rašytą popiergalį ir netgi delnu jis nesusivaldęs trinktelėjo keliskart į stalą, sukeldamas dulkes, o iš paskos atsekęs vienas kareivis beprasmiškai mėgino išversti tą švebeldžiuojančią, gomurinę tiradą, kurioje lūžtančiu balsu jis vis kartojo meningslösa tomtar[30], bet vertėjas tik nespėdamas lemeno: „ponia kvaila, nedaryti, užmušti", ir Ona Kotryna suprato, kad dabar ją tikrai nužudys, ir ji suprato, kad toji, negarbės ir pasiaukojimo, akimirka pagaliau atėjo, ir ji tapo keistai rami, nes suvokė: „dabar", mostu pakvietė švedus sėstis ir, šaltakraujė kaip tikra tautos gelbėtoja, pasuko link vienos spintų, kur buvo jos paslėptas vynas ir rastieji nuodai, pripylė taurę, paskui nemačiom krestelėjo ir net spėjo pataikyti mažytį nematomą žiupsnelį miltelių iš to flakono su nuodais ir kankinančią pragaro mirtį žadančiu užrašu Cantharidae. Ji nė kiek nenustebo nei kai švedas atleido savo pakaliką, nei kai pasuko iš vidaus raktą duryse, nei kai galų gale, prieš išlenkdamas taurę, mostu liepėjai pačiai pirma išjos paragauti: ji suprato, mirties valanda — dabar, ir ką gi, jei reikia, ji mirs kaip Samsonas, bet nusineš su savim ir šį filistiną, ir ji nugėrė gerą gurkšnį, šaltai, kupina didybės stebėjo, kaip priešas išgeria mirtį, ir dabar pati laukė jos pirmųjų ženklų savyje.