Silva rerum II

Ir nuo to vakaro ji ėmėsi ruoštis savosios garbės nuplėšimui, kaip kitos kad ruošiasi vestuvėms ar vienuolynui — nemiegojo alkovoje naktimis, nors duris užsistumdavo savo skrynia, o lovon dėjo medžioklinį peilį, po čiužiniu — seną kardą, kurį pati sunkiai pakėlė, ir laukdavo, laukdavo, nesudėdama bluosto, kada gi tas priešas ateis laužti durų. Ji spėliojo — muš ją žiauriai, grasins durklu, paims užgriuvęs jėga, o gal suriš virve ir šlykščiai mėgausis ja supančiota, o galbūt — apsvaigins į smilkinį ir atims garbę jai nė jo nejaučiant, kaip nutiko vienai vilniškei bajorei prieš penketą metų, bet ji, žinoma, nepasiduos, visai kaip romėnų Lukrecija nepasidavė tironui Tarkvinijui, pasirinkusi garbę ir mirtį, betgi pati paskui ėmė abejoti savimi, gailėti našlaite liksiančios Teofilės ir mąstyti apie Biblijos Juditą, kuri pergudravo tironą, jį pirma nugirdė, o tada nužudė, išgelbėdama ir savo garbę, ir saviškių gyvybes. Tad kažkurią bemiegę naktį ji vis dėlto atstūmė skrynią nuo durų, pamaniusi, jog gali tuo sukelti triukšmą ir įtarimą ir išgąsdinti vaiką, jei tasai priešas laušis, ir laukė švedo tirtėdama lovoje ir spausdama medžioklini peilį, bet jis kaip nėjo, taip nėjo, ir laimei, nes vieną tų bemiegių naktų ji sumąstė, kad kas iš to, jei ims jį ir vis dėlto nužudys — o kaipgi likę kareiviai, mažne pusantro tuzino? Tikrai jau padegs ir dvarą, ir ją, ir visus išpjaus, be jokios abejonės; ir ji nemiegojo toliau — laukė, klausydama kiekvieno krebžtelėjimo, kiekvieno grindlenčių girgžtelėjimo gretimam kambary, bet tik tegirdėjo jo rimstantį kosulį; tegirdėjo jį knarkiant ir keliskart — garsiai orą gadinant ir kūrė planus, kaip jį numarinti, o tarpais drąsino save jos neišvengiamai laukiančiam šlykščiam pažeminimui, gaivindama savo atmintį Jono Izidoriaus suteiktais nemalonumais, bandydama prisiminti, kaipgi atrodo tas vyriškas kūnas ir jo baugus įnagis, į kurį anksčiau taip niekada ir neprisiversdavo pažiūrėti, o paryčiais, išsikankinusi, pagaliau užmigdavo ir regėdavo sapnus, atkeliavusius iš biblinių prievartavimų istorijų ir matytų nepadorių paveikslų — dorovingoji nuoga Zuzana ir ją stebintys gašlūs, palaužti norėję ištvirkėliai seniai; ištikimoji Lukrecija, puolama tirono Tarkvinijaus, pergalinga Judita, laikanti nukirstą galvą to, kuris, galbūt, ką tik gėdingai buvo joje, ar, galiausiai, gražuolė Estera, paaukojusi garbę nuožmiajam Ahasuerui, kad kilniai išgelbėtų savąją tautą. Dar vieną naktį, blaškydamasi tarp nemigos ir tų nešvankių sapnų, ji, regis, rado išeitį, išgelbėsiančią ir josios garbę, ir josios dvariškius — jei tik kėsintųsi į josios garbę, ji pasiryžo it Judita nugirdyti jį ir nunuodyti, įpylusi į vyną tručyznos[29], kurios juk turėjo tame buteliuke su kaukole ir lotynišku įrašu, ir ji iš slaptavietės, kur buvo padėjusi, kad Teofilė nerastų, išsitraukė mirtį nešančius miltelius ir nuo šiol pasiryžo dieną naktį nešiotis su savimi, o alkovoje, menėje ir bibliotekoje prikaišiojo taurių ir vyno butelių — kad būtų po ranka, švedų tironui nugirdyti.