Silva rerum II

Artėjo 1710-ųjų šventos Kalėdos, ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė nė neabejojo, kad jos jai bus paskutinės — jos liga vis ūmėjo, skausmas vis graužė labiau ir labiau, ir ji, tiesą sakant, Milkantuose pasiliko numirti. Ji išsiuntė Joną Izidorių ir Oną Kotryną į jai priklausančias Svirkas — laikinai, kol Milkantai pamirš jų nevykusį valdymą, nors, tiesą sakant, visi jie suprato, kad šitai Norvaišų kartai geriau čia nebegrįžti, nes giminės dvaras taip ir netapo jų namais, o žmonių atmintis — ilga ir negailestinga; ir kai prieš keletą mėnesių Ona Kotryna sėdėdama karietoj paskutinįkart atsigręžė į Milkantus tolumoje, į du bokščiukus, boluojančius tarp lapus jau numetusių medžių, į ežerą, jai nė nežinant priglobusį švedų kareivius ir jų kapitoną Turę Tibelijų Magnussoną, kažkada ją laikiusį įkalintą jos pačios pažadintos aistros nelaisvėje, visa tai tebuvo blankūs prisiminimai; dabar priešais ją karietoje sėdėjo jos sutuoktinis, į atsargą išėjęs rotmistras Jonas Izidorius Norvaiša, sėdėjo sau, vartė šeimos silvos puslapius ir pūtė sau pypkės dūmus iš po trikampės skrybėlės — kiek mažiau paniuręs, kad ir vis dar nelabai savas, nepaisant kelių geidulingų naktų, per kurias jie, regis, pradėjo dar vieną kūdikį, bet dabar jau jis buvo jai bent jau pakenčiamas, jos bent jau neerzino taip, kaip anksčiau, ir Ona Kotryna iš Kotovičių Norvaišienė jau buvo pakankamai užgrūdinta negandų, pakankamai patyrusi, o galbūt — suvalgiusi pakankamai daug sraigių per savo gyvenimą, todėl visiškai ramiai tikėjo, kad žmogaus namai ten, kur jis juos susikuria, ir taip, ji visai bevelijo pasistengti, kiek tik metai ir sveikata leis, kad paveldėtų ir likusius keturis penktadalius Norvaišų ir Birontų palikimo, kad tik būtų berniukai, nors ji mylėjo ir savo mergaitę, Teofilę Norvaišaitę, kuri dabar štai sėdėjo ir linksmai tavalavo kojelėm, nes, pasirodo, jiems jau išsiruošus į kelionę, skrynelėj tarp daiktų ėmė ir netikėtai atsirado jos mylimas žaislas, andainykštis tėvo dovanotasis bandaloras, ir dabar ji čia pat karietoje juo smagiai sau žaidė — zvimbt žemyn, ūžt aukštyn, dievaži, visiškai kaip žmogaus gyvenimas, niekada negali žinoti; dar, regis, vakar jie su Jonu Izidorium buvo mirtinai susipykę, ant separacijos ribos ir vos ne mirė badu, o dabar štai — šiaip ne taip, gyvens, ne kur dėsis, ji pasiruošusi žiūrėt pro pirštus į vyro išdaigas, jei tokių vėl bus, juolab kad suktoji teta Uršulė netgi sugebėjo ištekinti Teklę Pilypaitę už Kristoforo Kniukštos, davė jai šiokį tokį kraitį ir dvaras atšoko tas keistas vestuves, o vėliau tyliai priglaus ir dar vieną Norvaišų benkartą; retos išminties moteris toji Uršulė iš Norvaišų Birontienė, daug ko ją, Oną Kotryną, primokė; išmokė gudrumo, kantrybės, tad ji pakentės ir tuos Jono Izidoriaus dūmus dabar karietoj, juolab tas palikimas jiems nukrito lyg iš dangaus, ir baugi toji teta Uršulė Birontienė, dievaži, gali priversti žmogų elgtis taip, kaip jis pats to nė nenorėjo prieš akimirką, tarsi tikras Šėtonas, bet kartu ir visai miela — užrašė visas savo brangenybes jų Teofilei; betgi, ak, vaikystė… vaikui visi tie turtai, paveldėjimai, giminės pratęsimai nė motais; ak, ta nuostabi nekaltybė, Teofilei dabar svarbiau jos senas nudrengtas bandaloras — ūžt aukštyn, zvimbt žemyn; ak, pakilimai ir nuopuoliai, tas žmogaus gyvenimas, betgi niekada neverta pasiduoti, nes juk rytoj viskas gali būti gerai.