Silva rerum II

Kniukštą ji išties aplankė vieną popietę — tiesa, ne draugijos ištroškusi, priešingai — ne viena, o raita, lydima vilniškio tarno ir abiejų Jonų, Kareivio ir Benkartėlio, kuris senį sekiojo visur tarsi šešėlis, mat jie kartu ir gyveno Ankantuose — erdvioj rąstų troboj, nukabinėtoj ginklais, balnais, pakinktais ir gūniomis, su kailiais nutiestais suolais vietoj guolių ir negrabiu susilenkusį Jėzų krikštijančio šventojo Jono atvaizdu užstalėje. Senis, išgirdęs jos pageidavimą, nieko nesakė, tik savo amžiui ir luošumui mitriai, įsikandęs vadeles ir pasilaikydamas vienintele ranka, šoko į balną, paskui jį — Benkartėlis, ir Ona Kotryna su jais jautėsi kiek drąsiau iš netyčių užklupusi prievaizdą: vadovaujantį keliems bernams, gabenantiems maišus kviečių — tik ne į dvaro, o į jo paties klėtį. Tegul ponia nemananti nieko bloga, koks gi skirtumas, jo klėtis sausesnė, jis tik gero norėjęs, viskas netilpę į dvaro, betgi šviesiausioji ponia jautėsi ramiau, žinodama, kad nuo šiol atsargos — ten, kur priklauso, ir vien tik Jonas Kareivis su amžina savo piktdžiuga pastebėjo, kad su maišais ponia Norvaišienė įgijo ir priešą. Betgi Ona Kotryna neišvengiamai jautėsi priešų apsupty: lauke — supykintas Kniukšta, gaižus Kareivis ir skersakiuojantys žmonės, namie — surūgusi Paliutė, paniurę vilniškiai ir abejingi tarnai, ir tik Teofilė sau lakstė po rūmą nerūpestinga kaip kikilis — bėgiojo po menes, čiužinėjo ant nugludintų akmens grindų, kaukšėjo laiptais aukštyn žemyn ir jai nieko nereiškė netgi temstant šmižinėti po apleistus antrojo aukšto kambarius ir tuščias alkovas, kniaustis po senų baldų gūniom ir naršyti spintų bei skrynių užkaborius ieškant keisčiausių pamirštų daiktelių ir tempti juos visus tarsi šarkai į savo kambarėlį, kur ją prižiūrėjo Paliutė. Margintos apsiblaususio sidabro tabakinės ištrupėjusiu emaliu, įskilusi pypkė nugeltusiu dramblio kaulo kandikliu, galima buvo spėti, priklausė velioniui seneliui; siuvimo dėželė su juostelėm, sagom, antpirščiais, sagtelėmis ir galionais — močiutei, kaip turbūt ir senas, pageltęs, nudriskęs neįtikėtino laibumo korsetas išklypusiais, iš prairusio audinio lendančiais geležiniais strypeliais ir kadaruojančiais kaspinais, kurį toji kvailutė išdidžiai tinkindamasi atnešė motinai. Kiti radiniai buvo keisti ir neramūs, ir Onai Kotrynai ne juokais tekdavo saugoti vaiką, kad netyčiom nepakenktų pats sau, kaip kad nutiko, kai Teofilė Eufemijos stalčiuose aptiko maišelį kaži kokių, veikiausiai nuodingų, laidotuvėmis dvelkiančių skaidrių sakų ar iš bibliotekos spintos atvilko mažytę nudilusio aksomo mautę, kurioje glūdėjo dar mažesnis sidabro šaukštelis ir prie jo — skaidrus buteliukas, puspilnis gelsvai žalsvų miltelių, su užklijuotu popierėliu, išblukusiu įrašu plunksna Cantharidae ir nupaišyta kaukole. Šitai ji atėmė ir paslėpė tarp savo daiktų, bet dėl kitko kildavo verksmai ir ašaros, tarsi mažąją traukte trauktų tas nykus nučiupinėtas palikimas, ir Onai Kotrynai tekdavo nusileisti dėl šventos ramybės, ir ji leido dukrai žaisti tais senoviniais niekais, sudžiūvusiais sodo lapais, sausai barškančiais augalų ir gėlių sėklynais, kaštonais ir akmenėliais, kuriuos ta skreitais vilko į viršų, nes priešingai būtų tekę pildyti kitą jos nikį — turėti gyvą kumeliuką, juk tai jo pažadais andai viliojo vykti į Milkantus, ir čia laikinai pagelbėjo Benkartėlis, kuris vieną dieną susikuklinęs atgabeno Teofilei lazdą su paties drožta žirgelio galva ir įvertais tikrais ašutais vietoj karčių, ir dabar jau nebebuvo ramybės, nes nuo tol Teofilė jei tik neglėbesčiavo Benkartėlio ar neklausinėjo, kada jis ateis, tai šuoliuodavo visai nederamai apsižergusi tą lazdą girgždančiomis dvaro grindimis tarsi bebaimis husaras, vaikantis niūriąsias namų dvasias, pirmyn, pirmyn, į vis trumpėjančių rudens dienų sutemas tuščiuose kambariuose, jos motinai atrodančiuose it kalėjimas, iš kurio nežinia kada bus išleista.

O vieną rytą, po žvarbios rudeninės giedros, į Milkantus atėjo žiema — paryčiais, su didžiulėm tarsi alkano ubago kąsniai, netirpstančiom ant įšalusio gruod o snaigėm ir šešiolikos asmenų ginkluota palyda, su žirgų prunkštimu ir virstančiu iš šnervių garu, su paklaikusiu mišrūnų viauksėjimu, nutraukusiu palaimingą dvaro įmygį, ir ryškios mėlynos uniformos su geltonos odos atvartais pradžioje vilniškiam tarnui Juozapui pasirodė tarsi margaspalvio sapno tąsa, kurią nutraukė garsus pranešimas, trikdomas tik visai neoraus kosulio: Ego, Ture Tibelius Magnusson… denuntio praedio hicpossesio majestatis Caroli, regis Sueciae, incultus porro animadverto[25].

III