Silva rerum II

Ir Uršulė iš Norvaišų Birontienė dar ir dabar savęs tebeklausė, kas gi tai — Viešpaties nesuvokiamai išmintinga valia ar paprasčiausias atsitiktinumas, — jog ir ji, ir jos dvynas brolis iki pat savo dienų pabaigos abu gailėsis ištartų tų pat žodžių, tik kiekvienas kitam, kiekvienas savaip; bet tada jie abu savaip gedėjo Jono Kirdėjaus Bironto, nes abu jį mylėjo; Viešpatie, kaip jinai jį mylėjo, tik štai suprato per vėlai, tik tuomet, kai jo jau nebebuvo, ir niekas nežinojo ir nė nedrįso spėlioti, ką ji veikė užsirakinusi toj svetainėj ilgas valandas šalia Bironto kūno, betgi ji prigulė paskutinįkart šalia jo, prigludo ir ilgai ilgai mintyse su juo kalbėjosi, o kai išėjo iš svetainės ir užvėrė duris — išėjo našlė, mintyse palaidojusi savo vyrą, nors iki laidotuvių buvo dar toli gražu, mat turėjo būti iškilmingos, su castrum doloris ir kviestiniais svečiais, pas tėvus karmelitus, po metų ar net dvejų, kaip ir dera garsiam didikui; bet Uršulė po ilgų valandų išėjo jį jau palaidojusi, trisdešimt šešerių našlė, vėl stebėtinai atgautam vėlyvam savo grožyje, kurio jai dabar, kad ir kaip keista, visiškai nebereikėjo, mat prie jos juosmens, gerai paslėpta po sijonais, dabar buvo mažytė auksuoto sidabro dėželė, kurioje, susupta į šilką ir suvyta pakulom, buvo Jono Kirdėjaus Bironto širdis; su metais ji vis džius, dėželė — lengvės, bet tai jos vis nevalingai ieškos Uršulės ranka kas kartą, kai nuo skausmo plyš jos pačios širdis; ir pirmą kartą už dėželės teko griebtis jau greitai, mat, vos išėjus iš svetainės, prie Uršulės prigludo jos sūnūs — kas, kad dideli, Jonas Motiejus jau devyniolikos, Samuelis Jeronimas — šešiolikos, bet vis tiek jos vaikai, vis tiek jos berniukai; tik Sebastianas, vos trylikos, bet vienintelis žvelgė į ją su neapykanta, jis kreipėsi be jokios pagarbos, jis jai sakė: „tu, tu dėl visko kalta", ir taip, Uršulei tąkart iš skausmo plyšo širdis, bet ji buvo tikra, tai praeis, ji vis dar buvo išdidi ir laiminga it Niobė; išdidi ir laiminga tol, kol už jos stovėjo jos sūnūs.

Kazimieras tomis juodomis dienomis jai padėjo — jis pasiliko Vilniuje ilgam; jie sėdėdavo kurioj nors iš jos gražiųjų svetainių ir kalbėdamiesi abu sau, kiekvienu ištariamu žodžiu gedėdavo jųdviejų mylėto Bironto, ir ji negalėjo pykti ant nuosavo brolio, nei jam kaip nors pavydėti, nesgi pavydėti nebuvo ko — pavydėti numirėlio? pavydėti jo atminimo? ar pavydėti kančios? Ir Kazimiero sopulio juk būta didesnio — ji bent jau buvo su Birontu kaip jo žmona, Viešpaties ir žmonių akyse, ir alkovos vienumoj; gimdė jam jo vaikus ir sprūdo iš kasdienybe dusinančios santuokos glėbio, ir galiausiai apmaudžiai suprato jį mylinti tik jo netekusi; o jos vargšas brolis žinojo tai nuo pat pradžių, bet nuo pat pradžių tegalėjo mylėti studentišką Bironto žingsnių aidą universiteto koridoriuose; mylėjo be atsako, draudžiamai ir pavojingai nuodėmingai; visą gyvenimą geidė bekūnio vaiduoklio, kurį vogčia tebuvo prilietęs vieną vienintelį kartą, kažkada seniai praeity; ir vien apie Birontą galvodamas jis tegalėjo dalintis su Eufemija lova ir pradėti Joną Izidorių, tai Bironto užuominų jo akys ieškodavo žvelgdamos į berniukiškus velionio jaunojo kunigaikščio bruožus, tai Joną Kirdėjų jis bandė įžvelgti žvakės šviesoje Amsterdame kokio jauno jūreivio prišnerkštame guolyje ir vėliau Bazelio bursose, tarp baltų krakmolytų jaunų kalvinistų paklodžių, ir tai Bironto šešėlio jis eidavo ieškoti į Vilniaus katedrą, nes vieno iš berniukų mišių patarnautojų stotas ir eigastis jam priminė Joną Kirdėjų; jie abu anuomet, 1687-aisiais, gedėjo jo kiekvienas savaip, Uršulė ir Kazimieras Norvaišos, ir dabar, šitiekai metų praėjus, ji nesupranta, kaip abu visa tai ir ištvėrė; tas skausmas, ta gėla, tas sielvartas buvo nenusakomi žodžiais; Bironto buvo neįmanoma žodžiais apsakyti, ir Uršulė pagavo save vis dar tebelaikant rankose plunksną virš Norvaišų silvos puslapių, ir ji tik dabar pastebėjo, jog jai taip bemąstant nuo plunksnos galiuko ant popieriaus užtiško rašalas, ir ji susimąsčiusi įsmeigė plunksną atgal rašalinėn: galbūt tatai, ta juodo kraujo ašara, ir buvo Jonas Kirdėjus Birontas, nes jokiais žodžiais jo nebuvo galima aprašyti?

XVI