Silva rerum II

Bet jie vis dar badavo, ypač žiemos pabaigoj ir pavasarį, kai būdavo per šalta eiti į miškus medžioti ar kai niekas dar nebūdavo sudygę darže, ir visa laimė, kad ponia Ona Kotryna Norvaišienė buvo stebėtinai blaivaus proto moteriškė — žinoma, kai tik to proto netemdė aistra, betgi kūno aistroms nelabai likdavo vietos, kai skrandis šitaip gurgia iš bado; o jis gurgė; gurgė dar ir kaip, ir kai Jonas Kareivis ir Benkartėlis vis dažniau praėjusią žiemą grįždavo iš miško sušalę, tuščiom, galiausiai Jonas Kareivis prisiminė, kaip kariuomenėj sunkmečiu jie šaudydavo ir virdavo varnas, betgi ponia šito nevalgys, tačiau čia ponia į jį kažkaip keistai pažiūrėjo ir tarė, kad, tinkamai patiekus, niekam nebūtina žinoti, kad tai varnos, ir ne pirmą, bet gal kokį trečią kartą ji irgi įsidrąsino ir išėjo kartu su juo — tiesiai per pusnis, į sodą, kur senų alksnių ir Jono Motiejaus Norvaišos sodintų arklio kaštonų nuogose lajose, ant juodų šakų, pačiose viršūnėse, karkdamos spietėsi varnos, ir tas kąsnio prasimanymas buvo jų smagus žaidimas, mat nusitaikyti reikėdavo gerai ir šaudyti greitai — pirmieji šūviai jas visas išbaidydavo, ir pakilusias kliudyti būdavo jau sunkiau, ir jiems pasisekdavo, jei ant pusnies, pažymėtos įsmigusiomis baltai žalių kliurkų duobutėmis, nukrisdavo kokie keturi juodi paukščiai, o jei pusė tuzino — tai būdavo ir visai šventė, o kartą jie išguldė net dešimt, ir tąkart, jis nepamirš, šviesiausioji ponia Norvaišienė su savo visais voverių kailiukais ir jis, vienarankis klipata senis su savo senu megztiniu ir velionio pono durtiniu, rinkdami juodus paukščius nuo sukruvinto baltut baltutėlio sniego garsiai ir džiaugsmingai juokėsi, kvatojosi tarsi jauni, įraudusiais žandais po apniukusiu žiemos dangum, ir jautė jos kūno kvapą ir šilumą šaltyje, vos per sprindį, jos žvilgsnis buvo šiltas, žaižaruojantis, ir jam pasirodė — bet tik pasirodė — jog tas jų pralietas varnų kraujas ant balto sniego tądien surišo juos labiau nei kažkada — dabar jau regėjos, kad seniai seniai — kartu pralietasis šešeto švedų, ir jis galėjo galvą guldyti, kad tą akimirką — bet tik trumpą akimirksnį — jųdviejų akims susitikus, speige it raudonas rožės žiedas tarp jųdviejų išsiskleidė pati tikriausia meilė; tačiau kažkas trakštelėjo: pribėgusi Teofilė užmynė ant sausos šakos ir lygiai taip pat per akimirksnį visa tai dingo.

Ir todėl kai jis sėsdavo prie stalo, kur ponia, Teofilė ir Benkartėlis, toji keista likimo įnoriu Milkantuose sugiminiuota nauja šeima, iš sidabro lėkščių valgė apkeptas ir ištroškintas varnas, Jonas Kareivis žvelgdamas į Oną Kotryną kitame stalo gale, sidabro šakute dorojančią dar neseniai karksėjusį kepsnį su tokia nepajudinama veido išraiška ir nepriekaištingom manierom, tarsi valgytų įmantriausią karališko stalo paštetą, jis jausdavosi taip, tarsi ji sėdėtų nuo jo ne per stalo ilgį, o už penkiolikos mylių; ir jis suprasdavo, jog juos skiria viskas — amžius, įpročiai, bet labiausiai — luomas; ir nei karas, nei badas negalėjo šito pakeisti; Ona Kotryna Norvaišienė galėjo mūvėti suadytas kojines, vilkėti sulopytus drabužius, nebeturėti nė vieno papuošalo, bet net ir misdama varnomis ji vis tiek buvo mėlyno kraujo, vis tiek — jo ponia, ir šito niekas negalėjo sutrikdyti, net ir tai, kad, atėjus pavasariui ir varnoms išsislapsčius perėti naujų mažų šlykščių varniukų, ji ėmė valgyti sraiges — sakėsi radusi šito patiekalo aprašą senojoje Norvaišų giminės silvoje, bet netgi ir Jonui Kareiviui, netgi ir nepaisant visos jo beviltiškos pasiaukojančios meilės, šito buvo per daug, ir net labiausiai jos masinamas paragauti, net ir kamuojamas alkio, net bado mirčiai žiūrint į akis, šitokios šlykštynės jis, kaip doras krikščionis, negalėjo imti į burną. O ji sau, perskaičiusi senojo pono, vyro senelio, Jono Motiejaus Norvaišos prie Miscellanea, Įdomybių, silvoje paliktą įrašą, neva taip maitinąsi prancūzai, kartu su Teofile ir Benkartėliu pririnkdavo kibirų kibirus tų šliužų, išlindusių pasišildyti į pavasario saulę, vėliau dvi paras juos užrišę drobele laikydavo, kol gyviai išleisdavo visą nešvarumą, o tada, sutaisę mažulytį tarsi nagas krislelį baisiausiai taupomo sviesto, prikapoję daug petražolių ir įbėrę žiupsnelį miltų, šutindavo tą bjaurybę, iš kurios išeidavo visai nemažas, šiaip ar taip mėsiškas patiekalas, ir netgi Teofilė būdavo sumaniai įkalbama tai valgyti, pasakius, jog šitaip maitinasi pačios Prancūzijos karalaitės, o Benkartėliui, kuris augo, stypo ir jau pradėjo želdinti pirmuosius gyvplaukius virš lūpos, apskritai buvo nesvarbu, jis galėjo valgyti bet ką, juolab pasodintas prie poniško stalo.