Silva rerum II

Betgi šiaip jau senasis luošys buvo tiek nugyvenęs, kad mažai ko dabar bijojo; tad nebaisu jam buvo nė tąkart, šį ankstyvą pavasarį, kai Kniukštos pakurstyti valstiečiai susirinko būriu prie rūmo, reikalaudami javų atsargų, nors jau seniausiai, dar užpernai, ponios buvo atleisti nuo bet kokio lažo, su vienu priesaku — suktis patiems kaip nors, kad tik išgyventų, ir pernai po nykios nederliaus pjūties jiems buvo padalinta kiek galima sėjai, betgi daugelis jų tą šykščią sėklą tiesiog suvalgė per žiemą, ir nors jiems be žodžių buvo leista ir kilpas dvaro miškuose statyti, ir pro pirštus žiūrėta, jei kokį žvėrį nudobdavo, betgi jie nemokėjo taupyti ar apie rytdieną galvoti, gyveno iš saujos į burną, buvo pratę, kad viskas jiems bus įsakyta, nurodyta, paskirstyta ir išdalinta; o kai reikėjo verstis patiems — staiga vėl prireikė dvaro, ir dabar nirčiausi apylinkių vyrai, ypač tie, nuolatos žindomi Kniukštos bravoro spenio, triukšmavo ant slenksčio, laidė piktus liežuvius apie taukais aptekusią ponią, o ponia buvo taip persigandusi to šurmulio, tų atšiaurių, piktų veidų perkreiptom burnom, tų sugniaužtų grūmojančių kumščių ir nešvankių juokų, kad užsirakino savo alkovoj su Teofile ir nieko nedarė, tik meldėsi, ir tada Jonas Kareivis išėjo, stojo ant slenksčio, it būtų pats Norvaiša, atkragino savo dešinę su pritaisytu kabliu prie strielbos[99] ir, šovęs į orą, šiems nuščiuvus paklausė, kas jų vadeiva, nes kalbėsiąsis tik su juo, ir jie išbaksnojo, iškumšėjo į priekį vieną iš vyrų, kuris staiga, išplėštas iš bendrų gretų, neteko viso mandrumo, ir tada Jonas Kareivis nieko nesakė, tik nusitaikė ir šovė tam tiesiai į šlaunį, „o dabar, valkatos, marš atgal prie darbų", ir tas sustūgo, o valstiečiai dingo akimirksniu, it vėjui nupūtus, o Jonas Kareivis paminė, kad kariuomenės priemonės tvarkai įvesti veiksmingai galioja visur, ir jis buvo išdidus, ir jautėsi nepamainomas, ir žinojo, kad be jo visi čia pražūtų.

Keistas dalykas, kuo blogiau, kuo daugiau čia negandų, tuo esu labiau reikalingas, privalau ją apsaugoti, kaipgi ji be manęs — kartais pats sau sakydavo ir šventai tuo tikėjo, ir labiausiai geidė, kad tik būtų vis nuo ko ją ginti, tik troško, kad niekas nesikeistų, kad tik viskas būtų taip pat; taip to norėjo, kad dabar netgi grieką[100] ant sąžinės nešiojosi, nuo užpernai, nuo tų nelemtų švedų, ir štai jis nešiurpdavo nei nuo minties, kaip juos vilko su Benkartėliu, nei kaip ketvirčiavo kūnus nakty pratisai krykiant paežerės paukščiams, bet vis kažkodėl jam tapdavo stebėtinai nejauku vos prisiminus, kaip iškraustė — nesgi seni įpročiai miršta sunkiausiai — jų visų mėlynas uniformas, autus ir užančius, ir to jų vado kišenėje, kairiojoj, rodos, aptiko pluoštelį standžių, atplėštų, bet beveik neskaitytų laiškų su Norvaišų herbu, ir net mėnesienoj jis atpažino Jono Izidoriaus gulsčią ir stambią rašyseną, ir datuoti jie buvo iš Biržų, iš Vilniaus ir vėlgi iš Biržų, ir kiek jis tebepaminė raštą ir galėjo įžvelgt mėnulio šviesoj, nieko panašaus dar skaitęs nebuvo, tai buvo nuolankiausio nusižeminimo žodžiai, ištroškę atleidimo ir meilės, kokių joks krikščionis nė nerašo laiškuos; o gal jis galėjo ir klysti toj mėnesienoj, skubiai permesdamas akimis juos vieną po kito, kol Benkartėlis tempė iš rūm o paskutinį švedą; betgi ne, rotmistras Norvaiša, kuris jam visą gyvenimą buvo it tikras sūnus, tose eilutėse inkštė kaip koks silpnas šunytis, maldavo ponios malonės ir sakėsi grįšiąs tą pat akimirką, vos sulauksiąs laiško iš jos, ir Jonas Kareivis net supyko dėl tokio tikram vyrui garbės nedarančio skystumo, pamanė, kad geriau, jog nieks nežinotų apie tas rotmistro silpnumo akimirkas, ponas sugrįš ir taip į tėvoniją, nė nešaukiamas atgal prie išdidėlės žmonos sijono; ir Jonas Kareivis tąnakt tykiai, Benkartėliui nematant, susirinko visus pinigus ir papuošalus, švedų prisiplėštus jų pergalingame kovų kelyje, susirinko ir paslėpė sau juodai valandai, o tuos gėdingus laiškus padėjo atgal, kur radęs, į velionio švedo, tebūnie jam gailestingas Viešpats ir aštriadantės Saloto lydekos, kišenę. O paskui kažkas atsitiko, jis pamena, tą pat rytą, ir jis patyrė pražūtingą jausmą tai silpnai moteriai, kuri, pasirodo, buvo tokia panaši į jį, ir ją reikėjo ginti, ir viskas pasisuko tik į gera — jaunasis ponas kariavo ten, kur jį blaškė įsakymai, o ji buvo čia, jo tarsi neregimas šydas apsiaustoj globoj, ir jiedviem čia labai neblogai sekėsi, ir kartais jis tyliai netgi pasvajodavo, kad galbūt Ponas Jėzus bus jam maloningas ir jis sulauks savo dienų galo va šitaip, šalia jos; o galgi galgi, diena po dienos ji pagaliau praregės, kaip jis ją myli, ir galbūt leisis jo mylima, kur ten mylima — dievinama; ir vien apie tai pagalvojus jo seniai mirusias slėpsnas užplūsdavo silpnutėlė seniai pamirštų malonumų banga; betgi šiaip jis nebuvo linkęs svajoti, jis buvo linkęs džiaugtis tuo, ką turi, diena po dienos; svarbu tik, kad niekas jiems netrukdytų; kad tik viskas būtų taip, kaip yra.