Silva rerum II

Ir kai tuštėjančiomis, apleistomis it vaiduokliai gatvėmis, kur jau keleri metai nebebuvo nei prekijų, nei iškilmingų procesijų, nei minios, nei šurmulio, o vien tik mirtis ir žiaurumas, jau išvažiavus už sienų ji paskutinį kartą atsisuko į slėnyje plytintį Vilnių, kuriame šitaip mylėjo, tikėjo ir kentė, ji ilgokai žvelgė į tą sergantį, merdintį gedulo miestą, miestą be sielos, miestą lavoną; numirėlių miestą, kurį dabar jau buvo palikę visi, kažkada buvę jai artimi — senasis Delamarsas ir jo antroji pati, Andrius Choleckis ir Teresėlė, ir nuožmioji motinėlė Konstancija, ir netgi tas žydas Aaronas Gordonas dabar turbūt neišvengiamai merdėjo savo savanoriškoj kvarantanoj, net žvirbliai — ir tie buvo dingę, suvalgyti ar patys išdvėsę; žodžiu, ten nebebuvo nieko, kas ją laikytų, vien tik ligoniai, mirštantieji, jų turto it fariziejai besigviešiantys kunigai, išprotėję fanatikai ir pasiutlige sergantys sulysę šunys, bet iš tikrųjų tas miestas jai mirė kartu su Birontu, dabar buvo likusios tik jo plytos, tik tuščias buvusios pragaištingos jų aistros kiautas, tik miręs miesto kūnas, kurį apleido jo ankstesnė dvasia; tik sienos, tik gatvės ir juodi bokštai, grėsmingai įsirėžę į dangų, raudoną it tas baldakimas, po kuriuo kažkada seniai seniai, it prieš tūkstantį metų, ji čia neteko savo nekaltybės, o vėliau šitame pat mieste prarado ir savo meilę, ir savo tikėjimą Dievu, ir žmoniškumu, buvo apspjaudyta, pažeminta ir sutrypta, bet vis tiek, stebėtina, žinojo tą miestą mylėsianti iki pat paskutinio atodūsio.

Jų — raupsuotosios kilmingos ponios ir neva tokio pat sergančio tarno — kelionė į Milkantus per nualintą kraštą truko savaičių savaites ir niekas čia nebepriminė buvusios Lietuvos — nei saulės išsvilintas kraštovaizdis, kur dirvonavo laukai ir stirksojo degėsiai, nei miestai, nei žmonės, kurie dažnai priminė sulaukėjusius gyvulius, paklausti vien piktai urzgė ir net šulinio vandens pasemdavo tik už pinigus, vienuolynai neatverdavo vartų, užeigos net ir už auksą tiekė tik apgailėtinas išėdas ir niekad negalėjai būti tikras, kas ten tavo lėkštėj — kiškis, katė, o gal kitas krikščionis; ir kuo toliau į šiaurę, tuo daugėjo išmirusių vienkiemių, kaimų, dvarų, kur viduj, it sustingęs akimirksnis — prie padengtų stalų, atklotose lovose, prie tvartų ir prie koplyčių — barkšojo tik suzmekę, vilkų ir žiurkių apėsti, varnų išlesti lavonai ilgėliausiais nagais ir plaukais, mat, stebėtina, jie augo net ir po mirties — ištisos šeimos, ištisos giminės, ir žiburys tamsoje seniai nebereiškė svetingumo, bet dažniausiai — pavojų, kuo Uršulė Birontienė galėjo pati įsitikinti jiems privažiavus andainykštį kaimynams Parčevskiams priklausiusį dvarą, ir taip, iš ten sklido šviesa ir rūko iš kamino dūmai, ir, jiems privažiavus, ji karietoj nusivilko raupsuotosios apsiaustą ir nuskubėjo pati pasibelsti į medinio dvarelio duris, ir, josios nuostabai, ten gyveno gyvut gyvutėlė šeima — vyras, žmona, dvi dukros, trys sūnūs ir senas senelis, ir šeimos galva prisistatė esąs Dominykas Parčevskis, ir Uršulė buvo sena, bet tikrai ne akla: ten buvo tikrai ne jis; ir tik laimė, kad iš nuostabos nieko neleptelėjo ir neišsidavė kažkada pažinojusi tikrąjį Dominyką Parčevskį ir visą jo giminę, ir taip, ji su tarnu liko ten nakvoti tą baimės pritvinkusią naktį, nes nebuvo kur dėtis, aplink miškuose kaukiant vilkams, bet snaudė tik pusiau sumerkdama bluostą ir virpėdama iš baimės būti nužudyta, o už sienos, kituose kambariuose, lygiai taip pat visą naktį pradrebėjo ir toji apsišaukėlių plikbajorių šeima, įsikėlusi į visiškai tuščią išmirusį dvarą; pasisavinusi ne tik Parčevskių namus, bet ir jų pavardę bei gyvenimą.

Betgi daugiausia dabar visur buvo tuščia — Radviliškis buvo visiškai tuščias, išmiręs; visuose Varniuose, kur jie taip pat nakvojo, tebuvo likę vos trisdešimt žmonių, įskaitant vyskupijai priklausiusius, ir dar stebuklas, kaip juodu, Uršulė iš Norvaišų Birontienė ir josios senasis tarnas, per tą kelionę nenumirė badu, betgi kažkaip vis prasimanydavo — turėjo kruopų, sūdytos mėsos dar iš Vilniaus, blogiausiu atveju išsivirdavo kokią išsikastą užsilikusią daržovę ar žolelių sriubos, betgi savo mirusio kūno maitinimu ji rūpinosi mažiausiai ir kelionė per tuos mirties laukus, miestelius ir miškus tęsėsi toliau, ir tik retkarčiais išsekusi, pavargusi Uršulė blausiai blausiai prisimindavo keliavusi tuo pat keliu seniai seniai, regis, prieš keturiasdešimt trejus metus, ir anuomet jos karieta kretėjo nuo juoko, lingavo nuo meilingų išdykavimų, ir viskas žydėjo, vešėjo, sirpo ir tvinksėjo gyvybe, lygiai kaip kad anuomet plakė jos įsimylėjusi širdis, betgi tai dabar buvo taip toli, taip giliai praeity, tarsi miros dvelksmas apleistoje bažnyčioje, kuris plevena vien atminty net ir tada, kai iš tiesų yra seniai seniai išsivadėjęs, ir dabar jai kur kas labiau rūpėjo, ką ji ras pasiekusi Milkantus — ir ar apskritai ten ką nors dar ras.

XII